Klaipėdos jaunimo teatro spektakliai „Paukštyno bendrabutis“ ir „Batų istorijos“: vienas  tematika, stipriais išgyvenimais, perteiktais jaunų žmonių, kitas dinamiškumu ir energetika, iki šiol primena patirtas stiprias emocijas. Apie kitokį teatrą ir ne tik kūrybą kalbuosi su  aktore Margarita Intaite.

Mūsų pokalbis prasideda vėlų vakarą ant Vilniaus Rotušės laiptų. Kai tariausi su Margarita dėl susitikimo, greitakalbe mergina susakė, kad trumpam grįžta namo ir tik pusvalanduką rastų laiko, pridurdama, negali kalbėti – laukia darbas. O aš maniau, kad vasarą aktoriai laisvesni…

Telefonu sakei, kad esi labai užsiėmusi šiuo metu.

Savanoriavau sutrikusio intelekto žmonių draugijos „Viltis“ stovykloje Giruliuose.

Seniai savanoriauji?

Tai buvo mano pirmoji patirtis. Labai daug man davusi. Prisipažinsiu – labai bijojau, kaip man seksis bendrauti, padėti neįgaliam žmogui, kalbėtis su jo artimaisiais. Pasirodo, tiesa, kad tik baimės akys didelės, o realybė – tu ne tik jiems padedi – tu mokaisi, gauni porciją stiprybės. Dabar savaitė atostogų ir grįžtu prie teatro darbų.

Grįžkim septynerius metus atgal. Pasirinkai aktorystę. Pasirinkai studijuoti kolegijoje. Kodėl?

Aš pati sau dažnai užduodu šį klausimą. Man artimesnė buvo muzika, nuo vaikystės norėjau dainuoti. Aš svarsčiau daug studijų variantų -  nuo dizaino, dainavimo iki minties apie teisę. Visai netyčia nuėjau į Vilniaus Kolegiją. Joje aktorius Valentinas Masalskis rinko kursą. Kai išgirdau, ką ir kaip jis šneka, supratau, kad tikrai čia noriu ir turiu būti. Nors abejojau, ar įstosiu. Palyginus su kitais stojančiais, kurie turėjo patirties ir seniai teatru domėjosi, aš buvau balta varna. Stojant į Kolegiją, irgi yra konkursas, kuriame parodai, ką gebi. Paskui lieka laukti, ar vadovą įtikinai, kad   galima iš tavęs kažką ir kaip ir kaip „lipdyti”. Studijuojant dainavimo buvo daug ir man patiko. O vieną dieną atėjęs vadovas pasakė, kad važiuojam visi  į Klaipėdą. Ir visi pasakėm „taip”, nes tikėjom jo vizija. Tada sekė studijos Klaipėdos universitete ir darbas Klaipėdos jaunimo teatre.

Teatro užuomazga buvo „trupė p.s.“?

V. Masalskis nuo pirmų dienų mums kalbėjo apie problemą, su kuria susiduria studijas baigę aktoriai. Kažkas eina į televiziją, vienas kitas randa vietą kuriame nors teatre, bet dalis lieka palikti likimo valiai. Būdas spręsti šią problemą –  teatro trupės sukūrimas. Aš tuo tikiu, nes pasitvirtino ir mūsų atveju. Žinoma, ir mes susiduriam su nemenkais sunkumais, bet tikim, kad situacija links į geresniąją pusę. Vadovas mums skiepijo mintį, kad esam tarsi šeima, kurioje vienas kitam padeda. Jo mintis, kad reikia kurti teatrą mus užvaldė. Teatro misija yra nešti idėją, noras keisti situaciją.  Teatras gali pakeisti, bet vienam aktoriui tai padaryti nepavyks.

Priimti sprendimą išvažiuoti į Klaipėdą buvo sunku?

Ne. Mes labai pasitikėjom Vadu (taip tarpusavyje jo studentai vadino ir vadina V. Masalskį) ir vienas kitu. Į Klaipėdą išvažiavome dvylika: vienuolika merginų ir vienas vaikinas.  Po to kelios nubyrėjo. Dabar iš mūsų pirmosios laidos likom penkios merginos. Mūsų teatrui jau treji, bet pagal mano skaičiavimą – septyneri, nes skaičiuoju nuo pirmo kurso.

Kas Tau labiausiai iš tų septynerių metų įstrigo?

Teatras mane stipriai pakeitė – užaugino. Aš tapau kitu žmogumi. Sunku įvardinti, bet man svarbu tai pasakyti. Tai kelias, kuris mane vedė link didelės teisybės. Pradėjau daug kuo domėtis. Aišku, buvo ir kraštutinumų, kai be teatro atrodė niekas daugiau neegzistuoja. Jaunystės maksimalizmas, idealizmas, bet tuo pačiu tas periodas mane stipriai užaugino. Buvo etapas, kai nusivyliau publika. Bet visa tai - patirtis, kuri daug duoda.

Prieš dvejus metus devyniese iškeliavome į Prancūziją. Tai vienas geriausių įvykių, kurį norėčiau pakartoti. Keliavom su pasirodymais – gatvės spektakliais, dainavom lietuvių liaudies dainas. Matėme ir jautėme didžiulį susidomėjimą. Prancūzai stebėjosi negirdėtomis dermėmis. Buvome Avinjono teatrų festivalyje, kuris paliko daug įspūdžių.

Man visi teatro etapai, vaidmenys labai svarbūs ir neužkišti giliai, gal todėl sunkiau  išskirti.

Įdomu ir keista, kaip vaidmuo tau ateina. Atrodo, kad randi gyvenime su personažu labai panašių, siejančių tave dalykų.   Ir nesupranti, ar vaidmuo atėjo todėl, kad tavo toks gyvenimas, ar likimas tau jį duoda - tarsi pamoką. Su kiekvienu savo vaidmeniu randu panašumų, atsikartojimų savo gyvenime.

Ką iš vaidmenų pati išskirtum? Kurie būtent atlieptų jūsų teatro misiją?

Mūsų teatre nėra daug draminių spektaklių.  Jauno dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesė, kurią režisavo V. Masalskis „Paukštyno bendrabutis“ yra emociškai sunkus, parodantis mūsų bendravimo problemas, susvetimėjimą, nemokėjimą klausytis, girdėti. Aš jam pradedu ruoštis pasąmoningai prieš savaitę ar dvi – dabar. Anksčiau net prieš mėnesį.  To nesiekdama, aš būdavau jo nuotaikoje. Tik vėliau tai suvokiau. Supratau, kad aš esu tas personažas gyvenime (Margaritos personažas J – pavargusi, į dideles draugystes nesivelianti bendrabučio gyventoja). Savyje pamačiau tuos bruožus. Man skaudu, kad yra žiūrovų, kurie šiame spektaklyje krizena nejuokingose vietose. Nesakau, kad ten nėra vietos juokui, bet iš kitos pusės – jame daug tragiškos realybės. Man taip norisi, kad žmonės tiesą pamatytų, suvoktų iš esmės. Sunkiai tai išgyvenau. Visi draminiai spektakliai  atveria skaudžius dalykus.

Spektaklyje „Man nepatinka tavo kostiumas“ į jūsų susigyvenusių bendraamžių būrį atėjo kitos kartos aktorius Valerijus Jevsejevas.  Kokia patirtis?

Mes ne pirmą kartą dirbam su vyresnės kartos aktoriais. Tokios patirties jau turėjom spektaklyje „Sudie idiotai”. Buvo įdomu ir smagu dirbti. Manau, kad esam labai draugiški. Mūsiškio teatro principas yra vieni kitiems padėti, sąveika ant scenos tarp aktorių yra pagrindinis dalykas, kitaip nieko nepavyks sukurti. Nauji veidai ir vėjai visada gerai. Mes labai norime kurti ir su kitais režisieriais. Dabar su mumis dirbs režisieriai Paulius Ignatavičius, Tomas Jašinskas. Ir vadovas nori tokių pasikeitimų.

Dažnai akcentuojama, kad teatruose tarp aktorių vyrauja nesveika konkurencija.

Konkurencija gali ir padėti, ir griauti. Vieną aktorių ji išprovokuoja padaryti tai, ko jis mano negalintis įveikti, kitą – gali sugniuždyti. Aš sakyčiau, kad mūsų teatre nesveikos konkurencijos nėra. Mes kalbamės. Pjautynių dėl vaidmenų nebūna. Gražiai viskas susidėlioja – kiekvienam tenka, kas skirta. V. Masalskis leidžia pabandyti ir kitus vaidmenis, bet paaiškėja, kad jo paskirstymas yra geriausias. Mūsų teatras yra toks, kad mes jame esame ir aktoriai, ir valytojai, ir apšvietėjai ir maisto ruošėjai… Nėra lengva būti ir aktoriumi ir apšvietėju, bet, kaip sako mūsų Vadas, kiekvienas randam, kuo dar galim savame būryje būti naudingu. Juk mums svarbu, kas gali rasti geriausią nakvynę susiruošus į gastroles, o kažkas ims ir sukals reikalingą spektakliui daiktą.

Jums savo anti-operą „Pamoka“ patikėjo maestro Giedrius Kuprevičius. Jautėte didelę atsakomybę?

Mane Kuprevičiaus kūryba žavėjo nuo vaikystės. Daugelis abejojo, ar susitvarkysime. Medžiaga - sudėtinga, daug reikėjo repetuoti, šlifuoti. Mums buvo didžiulis įvertinimas, kad kompozitoriui patiko. Man buvo didžiulis malonumas dalyvauti šiame spektaklyje. Mokinės vaidmuo daug davė. Jis pagyvino ir mūsų repertuarą, nes tarp muzikinių žanro yra kitoks – vyrauja forma.

Spektaklis „Batų istorijos“ patinka ir vyresniam, ir jaunesniam žiūrovui. Jis užburia ir žiūrovus užsienyje.  Kaip manai, kodėl?

Šis spektaklis nepasakoja kažkokios konkrečios istorijos, tu gali jas pats kurti - tuo ir įdomus. Pamenu Prancūzijoje vaikai jį žiūrėjo tarsi užhipnotizuoti, o prikaustyti mažųjų dėmesį kiek ilgesniam laikui nėra paprasta. Pavyzdžiui, vyresni vaikai vertina gyvą dainavimą. Jaunimui patinka mūsų pakvailiojimai. Spektaklyje sugebame žiūrovus užkrėsti savo emocijomis, kurias ir norim perteikti.

Jūsų teatro repertuare nemažai Mindaugo Nastaravičiaus pjesių.

Pradžia buvo dar Vilniuje, kai mes studijavome. V. Masalskis paprašė jo parašyti mums pjesę. „Paukštyno bendrabutį” jis sukūrė konkrečiai mums – vienam vaikinui ir vienuolikai merginų. Taip prasidėjo bendradarbiavimas.
Su Mindaugu mes atveriame ne vieną skaudulį. „Paukštyno bendrabutyje“, „Man netinka tavo kostiumas“, „Kita mokykla“ - ta pati bendravimo problema, kartų konfliktas.

Jos iš tiesų tokios skaudžios ir visa apimančios?  

„Paukštyno bendrabutyje“ aš matau tuos žmones. Turėjau patirties su jais būti.

Kur?

Mokydamasi vasaromis išvažiuodavau į Londoną užsidirbti pinigėlių. Panašiomis sąlygomis, su tokiais žmonėmis aš pati dirbau ir gyvenau. Juos matau ir spektaklyje. Žinoma, jų yra ir Klaipėdoje, ir Vilniuje. Juk dažnai supranti, kad su tavimi grubiai elgiasi žmogus todėl, kad turi didelių problemų, kurių nepajėgia išspręsti. „Kita mokykla“ – mano mokyklos atitikmuo. Ir ne tik mano. Sūnaus ir tėvo santykius narsto spektaklis „Man netinka tavo kostiumas“. Juk daug turi skaudžių išgyvenimų vaikai ir ne ką mažiau - tėvai.

Gastroliuojat po Lietuvos miestus ir miestelius. Koks žiūrovas ten jūsų laukia?

Važinėjame nuo pirmo kurso. Kiekvienas išėjimas ant scenos – didelė patirtis. Lipimas ant scenos turi tiek daug etapų ir aktorius turi juos pereiti, kol sužinai, kaip reikia bendrauti su žiūrovu. Mažesnių miestų, miestelių publika yra nuoširdesnė, būna taip gera jiems parodyti spektaklį. Nors būna visokių akimirkų… Suprantu, kad sunkiai dirbę žmonės nenori spektakliuose negatyvo, sunkių temų, o renkasi pozityvą, bet abejoju, ar teatro „Domino“ repertuaras tuo išsiskiria, nors surenka pilnas sales. Kai ištinka profesinė krizė, tada galvoje viena mintis: kodėl tas lėkštumas traukia žmones. Man sunku žiūrėti mūsų televizijas.

Mūsų spektaklis „Gaidos“ – mano akimis visiška harmonijos viršūnė. Taip norisi, kad jį kuo daugiau pamatytų. Juk žmogus turi patirti visokių emocijų. Aš, kaip jauna kūrėja, noriu kurti daugiau pozityvaus. Mes negalim daugelio žmonių pakeisti, bet bandom, nes turim didelių ambicijų.

Jūs aktyvūs ir visuomeniniame gyvenime. Akcijos „Patiekalas kito Mamai“, „Senamiesčio turgaus naktis“, festivalis „Jauno teatro dienos“. Koks jų tikslas?

Tai savotiška žiūrovo paieška, auginimas. Festivalis plečiasi, kiekvienais metais atvažiuoja vis daugiau trupių iš kitų šalių. Susirinka pilnos salės žiūrovų.

Ką pasakytum apie Valentino Masalskio darbo metodus su jaunais žmonėmis?

Mane žavi jo filosofija, moralė. Juo galima pasitikėti. Žinoma, būna, kad nuomonės išsiskiria. Dar - jis mumyse išugdė daug vertybių. Jis irgi keičiasi. Vienoks buvo dirbdamas su mumis pirmame kurse, o dabar jis kitoks. Jis nebijo pripažinti klydęs. Tas sąžiningumas, teisingumas man labai svarbu buvo ir yra. Jis teisingas žmogus. Jo požiūris, kad turim vienas kitam padėti –  retas dabar. Ar mums pavyks išlikti? Laikas parodys. Kai baigi mokslus, turi išgyventi be niekieno pagalbos. Jei neturi pinigų prasimaitinti, kaip galvoti apie kūrybą? Mūsų dėstytojas, Vadas, režisierius stengiasi padėti visiems išsilaikyti, ieško būdų, kaip visiems padėti. Mes jam visi svarbūs. Ir dar - jis sugeba įkvėpti. Kai sunku, gali jam išsakyti, kas neduoda ramybės. Pasikalbėjus, vėl nori dirbti, vėl matai prasmę.

Kas Tavo kartoje žavi ir kas liūdina?

Mūsų karta drąsi ir tai labai gerai. Liūdina – pirmenybė virtualiam gyvenimui…

Dėkui už pokalbį. Kūrybinės sėkmės.

Kalbino Eugenija Gimbutienė

 Ryški. Anti-operoje „Pamoka” Margarita atlieka Mokinės vaidmenį

 Akimirka iš akcijos „Patiekalas kito Mamai”

„Paukštyno bendrabutis”

Gastrolės Prancūzijoje