Vilniaus kamerinio teatro (VKT) aktorius Zigmantas V. Baranauskas apie Šakiuose praleistą vaikystę, kai buvo fiziškai silpnesnis ir mažesnis už bendraamžius, kalba be jokios širdgėlos ar kartėlio. Veikiau atvirkščiai. Jis – ironiškas, guvus ir atviras. Toks, koks scenoje. Komiški Zigmanto personažai – judrūs, charakteringi, su niekuo kitu nesupainiojami. Iki šiol Z. V. Baranauskas vaidmenis kūrė spektakliuose vaikams ir pats tuo nesistebi.  

Tik neseniai jam atiteko atbukusio valdžios prisiplakėlio vaidmuo Evaldo Jaro lyriniame farse „Karalius nuogas“. Šiuo metu Zigmantas repetuoja VKT statomą Ramūno Cicėno miuziklą „Angliškas detektyvas“. Čia Z. V. Baranauskas vaidina neįgalų, paralyžiuotą anglų aristokratų sūnų, kuris vienu metu kone audrą sukels. Mūsų pokalbis – apie Zigmą gyvenime ir Zigmą teatre.

Kada tavyje atsiskleidė aktorius?

Lankiau dailės mokyklą. Visą laiką turėjau piešti. Maniau, kad būsiu dailininkas. Bet devintoje klasėje mane pastebėjo „Varpo“ mokyklos dramos studijos vadovė Vilija Meškaitienė ir nusistebėjo: „Zigmai, kodėl tu ne pas mus?“. Pažadėjau ateiti. O dešimtoje klasėje supratau, kad gyvenime nieko kita neveiksiu, tik vaidinsiu.

Atrodė, kad bus lengva ir smagu? Pasitvirtino tai?

Mes buvome Lietuvos liaudies kultūros centro organizuojamo mėgėjų teatrų konkurso „Šimtakojis“ laureatai,  festivalių dalyviai, o aš mokykloje – pirmo ryškumo superžvaigždė. Buvau visiškas tinginys. Nustojau lankyti pamokas. Galvojau: kam man čia mokintis, jei vaidinsiu?

Po mokyklos stojau į aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kursą tada rinko Jonas Vaitkus. Bet nepriėmė manęs. Iš pradžių dėl to save visaip guodžiau, tačiau tai man aplaužė sparnus. O kitais metais įstojau į Klaipėdos universitetą pas Romualdą Vikšraitį. Savo mokytojais laikau Igorį Reklaitį ir Reginą Šaltenytę. Vilniuje su „Elfų“ teatru apvažinėjau visus vaikų darželius.

Kad vaidinsi vaikams, nulėmė prigimtis ar aplinkybės?

Aktoriai skirstomi į charakterinius ir heroinius. Į pastaruosius nė nesitaikau. Iš manęs Hamletas gautųsi kitoks nei įprastai tas lyrinis herojus įsivaizduojamas. Ir kai VKT buvo statomas spektaklis „Kai žmonės vaidino Dievą!..“ pagal žydaitės Annes Frank dienoraštį, buvo aišku, kad Peterio vaidmuo – ne man. Mano ir plastika, ir veidas ne toks. Aš – gyvas sidabras. Toks esu ir gyvenime. Turbūt ir geną kažkokį turiu, kad vaikams labai patinku.

Paklausiu standartiškai: kam sunkiau vaidinti – vaikams ar vyresniems žiūrovams?

Galėčiau ir atsakyti šabloniškai, kad vaikams vaidinti labai sudėtinga, nes juos sunkiau apgauti. Iš tikrųjų – ne. Bent man. Aš pats esu ganėtinai vaikiškas. Kaip sakau, suaugsiu, kai man bus koks penkiasdešimt. Todėl man ant scenos žaisti, bėgioti ir kvailioti – lengviau, nei vaidinti suaugusiesiems. Vaikus apgauti sunkiau būna tiems, kurie bando apgauti. Tiems, kurie patys nuoširdžiai siautėja ant scenos, nėra sunku.

Kas turėtų įvykti, kad galėtum sau pasakyti: „Va, dabar tai jau aš tikras aktorius“? Gal ir čia esti šablonų?

Kad aš visada jaučiausi tuo aktoriumi. O tai, ką išmokau universitete, naudoju ir gyvenime. Visada slepiu savo jautrųjį „Aš“ ir vis tiek užsimetęs kažkokį šydą per gyvenimą einu personažu. Visiems dovanoju tą linksmąjį Zigmą. Ir aplinkiniams gerai, ir man gerai.

Neišgyveni dramų, kad tu – tas linksmuolis su šydu?

Tikrai ne. Tai nė kiek neprieštarauja mano prigimčiai. Žmonės net neslepia, kad mane kviečia į vakarėlius, gimtadienius todėl, kad su manimi – linksma: atvarys Zigmas, ir bus gerai. Kažkada galvojau, nuo kada aš čia toks (mėgstu savianalizes). Atkapsčiau, kada aš tapau tuo „cha cha chi chi“ žmogumi vijurku, neieškančiu žodžio kišenėje.

Augau neturtingoje šeimoje mažame miestelyje. Buvau mažiausias klasėje. Taip pat silpniausias. Mikčiojau. Ir dar turėjau Zigmo vardą. Sukrito visas komplektėlis! Reikia būti už kitus stipresniam, kad jei tave kas pastumia, galėtum sakyti: „Ei vyrai, ką čia dabar darote?“. Aš buvau mažas, todėl turėjau išmokti apsiginti žodžiu arba padaryti taip, kad neturėčiau rūpesčių.

Viskas tau smagu. O kiek aktoriui būtina patirti kančios, kad jis galėtų įtaigiai vaidinti?

Kurdamas vaidmenį, aktorius dažniausiai vadovaujasi savo potyriais ir išgyvenimais. Būna, žmonės teiraujasi: „Kaip įmanoma gerai suvaidinti žudiką, jei niekada nebuvai nužudęs žmogaus?“. Tada turėčiau savęs paklausti: kas turėtų atsitikti Zigmui, kad jis norėtų nužudyti žmogų ir tai padarytų? Koks turėčiau tapti? Reikėtų išsireikalauti atsakymo pirmiausia ne iš personažo, bet iš savęs paties.

Tai kaip save išprovokuoji atsakymo paieškai?

Aš daug rašau, kuriu poeziją. Gyvenu ta tema. Būna, atsikeliu naktį ir užsirašau netikėtai atėjusią mintį. O kai reikia įsijausti į meilę, išdavystę, melą ar panašius dalykus, grįžtu į savo paties prisiminimus. Pavyzdžiui, studijų metais išsiskyriau su ilgamete drauge. Man buvo sukrėtimas. Kaip tik antrame kurse reikėjo vaidinti pagal pasirinktas knygų ištrauktas.

Paėmiau Ingmaro Bergmano „Intymius pokalbius“. Jis rašė apie savo tėvų santykius, kaip motina prisipažino tėvui buvusi jam neištikima metus laiko. Iš pradžių jis, pastorius, tai priėmė tarsi ramiai ir pasakė, kad kažkaip visa tai išgyvens. Tačiau kitą dieną jam grįžo vyras. Pastorius pradėjo žmonai priekaištauti dėl įvairiausių smulkmenų buityje, jį pradėjo erzinti viskas, ką ji darė. Jis ją ėdė, kol galiausiai ją ėmė mušti.

Man tai buvo aktualu. Šią temą gretinau su savo situacija. Nunešiau dėstytojui parodyti medžiagą. Jis sako: „Arba tu paskęsi su šia ištrauka, nes dar ne metas tau vaidinti tokius rimtus dalykus, arba  išplauksi ir bus oho kaip gerai“. Ir man pavyko puikiai.

Dėstytojai – kaip kunigai, kurie mato, kas vyksta studentų, jų ganomų avelių, galvelėse,  gyvenimuose?

Iš pradžių dėstytojų ir studentų santykiai būna labai artimi. Pirmame kurse jie mus vadino savo vaikais. Antrame kurse jau supratome, kad esame kolegos. Būdavo, per paskaitą vienas kitą pasiunti ant trijų raidžių, trenki durimis ir išeini. Rūkai. Ateina dėstytojas: „Duok cigaretę“. Stovim abu ir rūkom be žodžių.

Minėjai, kad gyvenime pritaikai studijų patirtį. Kokią konkrečiai?

Kad ir bendraudamas su merginomis. Išėjęs į klubą, kiekvieną kartą gali būti vis kažkuo kitu. Tarkime, kurį nors vakarą galiu prisistatyti „Žuvėdros“ šokėju. Net jei kažko nemoku daryti, įtikinu save, kad man išeis, ir taip nutinka, kad kitiems irgi taip atrodo, ir net žmonės klausia, ar aš šokėjas. Aktorinis meistriškumas – ir melas žiūrovui, ir, svarbiausia, melas sau. Pirma reikia save išdurti.  

Yra atvejų, kai jaunuoliai tiek bandė susitapatinti su vaidmeniu, kad galiausiai atsidūrė psichiatrinėje. Kiek realiai tame darbe slypi pavojų?

Visai neseniai ir viena Eimunto Nekrošiaus aktorė spektaklio metu krito ant scenos, ėmė klykti ir ją išvežė. Mano manymu, protingi aktoriai suvokia, kad tai yra darbas. Žmonės klausia: „Kaip išeinate iš vaidmens?“

Būna, bendraudamas netyčia panaudoju personažo žodžius, tačiau po spektaklio tai – tik tekstas. Jau ir scenoje nusilenkinėju kaip Zigmas, o ne kaip Kaspariukas iš „Plėšiko Hocenploco“ ar ne kaip Žiogas iš „Kelionės į Afriką arba dar kur nors“. Tu nusivelki personažo drabužius ir tu jau – nebe savo vaidmeny, jau esi savimi, nes tai, ką darei priešais publiką, buvo tik darbas.

Teko kalbėti su jaunesniais aktoriais. Jie skundžiasi, kad personažas įeina į nugarą. Neįsivaizduoju, kaip tai gali nutikti. Juk ne personažas į tave įeina, o tu jį sukuri sąmoningai. Visada gali nuo jo atsitraukti ir į jį pasižiūrėti per atstumą. Bet pavojus kyla, kai tiek stengiesi, kad perdegi. Tai jau – tvirtos psichikos klausimas.

Vedi ir privačius vakarėlius. Tai netrukdo darbui teatre?  

Klausimas dar – koks iš šių darbų labiau trukdo kitam? Anksčiau žadėjau, kad niekada nelinksminsiu tų, kurie valgo kotletus, nebūsiu tuo pajacu. Bet kai pinigų trūksta, tenka rinktis ir tai. Vasarą turėjau 24 vestuves. Už vieną jų gaudavau tiek, kiek negaučiau net už dešimt spektaklių. Tad eini ir dirbi, bet prioritetus dėliojiesi.

Spektakliai man vis tiek svarbiausia. Svarbiau – ne pinigai, o gyvenimo džiaugsmas. Ar keisčiau pinigus į paprastą žmogišką laimę? Paklausiau spektaklio „Princesė ant žirnio, arba laimė ir triufeliai“ žodžiais. Aš – ne, nekeisčiau. Svarbiausia – jausti pilnatvę iš to, ką darai.

Tačiau dažnai suaugusiųjų veidą nutvilko užuojauta žiūrint į jaunuolį, kuris ką tik prisipažino norintis tapti aktoriumi. Kokia tavo patirtis?

Prieš maždaug trejus metus draugavau su viena mergina iš turtingos šeimos. Kai jos tėvai sužinojo, kad ji draugauja su vargšu aktoriuku, jie ją protino: „Tu ką, nori uždirbinėti pinigus ir sau, ir dar jam? Mesk jį kuo greičiau“.

Turiu kitą pavyzdį. Viena mokytoja man vis sakydavo, kad apsiraminčiau, nes scena – tai ne gyvenimas ir kad gyvenime iš manęs vis tiek nieko nebus, kad šluosiu gatves. Esą tu neįsivaizduok, kad jei vaidini mokykloje, tai jau kažkas iš tavęs gausis. Tu būsi š... O dabar juokinga, kai ji į mane kreipiasi „Jūs“, atvykusi pažiūrėti spektaklio.

Gerai, kad užteko proto, susilaikiau ir nenusiunčiau tai pačiai mokytojai pakvietimo į „Elfų“ teatro spektaklį „Tu šiandien dar neverkei, kale“, kuriame vaidinau.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

 Zigmantas V. Baranauskas sako, aktorinis meistriškumas – ir melas žiūrovui, ir, svarbiausia, melas sau (asmeninio albumo nuotr.)