Jaunosios kartos operos solistai — Agnė Sabulytė ir Jonas Sakalauskas Vilniaus centre esančiuose savo namuose puoselėja jau gerokai primirštą saloninio gyvenimo ir kamerinio muzikavimo tradiciją. XIX a. tokie susibūrimai klestėjo beveik visos Europos inteligentijos namuose, kuriuose rinkdavosi ir savo kūrybą pristatydavo bei idėjomis dalindavosi įvairiausių sričių menininkai: kompozitoriai, libretistai, dailininkai, scenos artistai, čia buvo laukiami netgi impresarijai. Tokia neformali to meto aplinka tapo vieta, kur gimdavo daugiausia pažangių idėjų, kurios vargu ar galėjo sklisti publikos skoniui neretai pataikaujančiuose viešuosiuose teatruose.

Mintis apie galimybę pasikviesti į savo namus menininkus ir filosofus, J.Sakalauskui kilo seniai, dar paauglystėje skaitant romantizmo rašytojų kūrinius, kuriuose menininkų gyvenimas ištisomis dienomis vykdavo vadinamuosiuose salonuose. „XIX a. pab. — XX a. pr. Rusijoje, o anksčiau ir visoje Europoje tokie intelektualų susiėjimai ir dalijimasis mintimis buvo visiškai įprastas dalykas. Man kaip muzikantui svarbus mąstančių ir kuriančių žmonių buvimas kartu. Visais laikais tokiuose neformaliuose susibūrimuose kurdavosi bendra pasaulėjauta, sklido humanistinės idėjos — viso to labai pasigendu šiandieniniame kūrėjų gyvenime“, - pasakojo J.Sakalauskas.

Pirmojoje vakaro dalyje baritonas J.Sakalauskas ir pianistė Birutė Asevičiūtė pristatė savo naujai parengtą klasikinės muzikos kūrinių programą, kurią ketina atlikti ir netrukus Lodzėje, Lenkijoje vyksiančiame kamerinės muzikos atlikėjų konkurse. Vakaro metu daugiausia skambėjo vokiečių kompozitorių — Ludwigo van Beethoveno, Roberto Shumano, austro Viktoro Ulmannio kūriniai, bei lietuvių kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos daina „Už aukštųjų kalnelių“, prancūziškos Maurice Ravelio „Don Kichoto dainos Dulsinėjai“, Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrinys pagal Levo Tolstojaus knygą „Kreiserio sonata“.

Muzikinė programa vėliau paskatino plėtoti diskusiją apie pirminio kūrėjo sumanymo ir kūrinio atlikėjo interpretavimo santykį, kurioje kartu su kūrėjais ir atlikėjais dalyvavo ir išeivijos filosofas — iš JAV atvykęs profesorius Algis Mickūnas. „Mediaforumo“ skaitytojams siūlome susipažinti su keletu, vakaro metu išsakytų prof. A.Mickūno idėjų:

Ką apskritai būtų galima vadinti meno kūrinio interpretacija?

Nuo to momento, kaip meno kūrinys tampa duotimi, kiekvienas jo pakartojimas — net ir paties kūrėjo, jau yra interpretacija. Sakykime, literatūros kūrinį interpretuojantis kritikas pateikia savo versiją, tačiau neretai rašytojas tvirtina, kad jo kūrinio idėja yra visiškai kita. Taip nutinka todėl, kad tame kūrinyje yra daugiau, negu rašytojas jį kurdamas pramatė. Tokiu būdu pats rašytojas tampa interpretatoriumi, o jo kūrinys — kur kas daugiau, negu supranta jo autorius ar kritikas.

Panašiai yra ir muzikoje. Kai Ludwigas van Beethovenas diriguodavo savo veikalą, jis pats tapdavo interpretatoriumi, kaip ir visi kiti šio kūrinio dirigentai vėlesniais laikais. Todėl nėra aiškios ribos tarp kūrinio užrašymo ir jo atlikimo-interpretavimo. Nepaisant partitūrose savo paties užrašytų griežtų nurodymų atlikėjams ir dirigentams, Wolfgangas Amadeus Mozartas taip pat kaskart neišvengdavo savo kūrinių interpretacijos.

Nuo tada, kai muzikinis kūrinys užrašomas natomis, jis tampa savarankiškas, nepriklausomas nuo kompozitoriaus ir nelieka standartų ar universalių kriterijų, kaip tas kūrinys turėtų būti atliekamas. Menas yra daugialypis, todėl kiekvienas gavėjas jame išskaito tai, ko autorius nė neįžvelgė.

Teatre originalas visuomet tampa tęsiniu visų sekančių konkrečios originalios pjesės pastatymų. Neįmanoma pakartoti pirminio dramaturgo (autoriaus) sumanymo.

Kaip tuomet atrasti geriausią interpretacijos variantą, teisingiausią interpretavimo būdą?

Geriausia būdas — sudaryti tokį naują meno kūrinio atlikimo variantą, kokio dar niekas nėra matęs, tačiau jame išliks ta pati tema, kokią į kūrinį sudėjo autorius. Šiais laikais atlikėjo tikslas yra padainuoti W.A.Mozartą taip, kaip niekas kitas iki šiol jo nedainavo.

Kur slypi riba tarp bandymo sukurti naują, negirdėtą kūrinio interpretaciją ir siekio nesugriauti esminio kompozitoriaus sumanymo?

Esmė yra parodyti, kas glūdi kompozitoriaus pasirinktoje temoje, bet parodyti būtent tai, ko kiti nėra išgirdę ir pastebėję. Variantai čia kuria ir tęsia kompozitoriaus sumanymą, bet jie nėra tiksliai tai, ką kompozitorius sukūrė. Garsas yra idėja, todėl muzikinio kūrinio branduolys net ir jį varijuojant atpažįstamas pagal tam tikrus vienam ar kitam autoriui būdingus sąskambius.

Rima JŪRAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.