Jėzus, blogiukas Klopenas, romantiškasis Anthony, Spragtukas — tai keletas per pastaruosius kelerius metus sukurtų Jeronimo Miliaus vaidmenų. Jis kol kas nedrąsiai, bet sėkmingai išmėgino barokinės operos arijų skambesį. Ryškiai ir užtikrintai atsiskleidė savo itin mėgstamame miuziklo žanre. Tačiau labiau už viską myli roką. Sunkųjį roką.

Kas paskatino dalyvauti muzikiniame projekte „Triumfo arka“?

Į „Triumfo arką“ tikriausiai nebūčiau net pretendavęs, jeigu prieš tai nebūčiau pasirodęs „Eurovizijos“ dainų konkurse. Tiesiog projekto prodiuseris Jonas Vilimas paskambino ir pasiūlė pabandyti jėgas atrankiniame ture. Labiausiai sudomino galimybė pirmą kartą padirbėti kartu su simfoniniu orkestru ir dirigentu. Be to, man visai patinka tokios aplinkybės, kai jaučiuosi tarsi įmestas į balą ir turiu iš jos išsikapanoti — stresinės situacijos ir žinojimas, kad šiame konkurse privalau lygiuotis į profesionalius klasikos atlikėjus leido padaryti didžiulę pažangą per itin trumpą laiką.

Patekimas į „Triumfo arkos“ geriausiųjų ketvertuką buvo netikėtumas ar siekiamybė?

Jeigu sakyčiau, kad tai buvo sisteminga siekiamybė, tai reikštų, jog dalyvauti sutikau turėdamas kažkokių grandiozinių planų. Visgi mano asmeninis tikslas buvo kuo ilgiau neiškristi, tačiau lygiai to paties norėjo ir visi kiti dalyviai. Žinojau, kad mano stiprioji pusė yra miuziklas, todėl labiausiai džiaugdavausi dalyvaudamas tuose turuose, kuriuose atlikdavau arijas iš miuziklų, o kai reikėdavo dainuoti operos arba operetės arijas, į sceną lipdavau didelėmis kvadratinėmis akimis.

Pirmoji jūsų atlikta operos arija „Ombra Mai Fu“ iš George‘o Friderico Handelio operos „Xerxes“ reikalavo itin sudėtingos barokinės atlikimo manieros — tai jūsų paties pasirinkimas ar mokytojo Vladimiro Prudnikovo iškeltas uždavinys?

Tikrai nuoširdžiai klausiau visų patarimų ir pasiūlymų, kuriuos išreikšdavo profesorius V. Prudnikovas. Tuomet dar iš viso nieko nenutuokiau apie operą, todėl besąlygiškai pasitikėjau mokytoju. Jis man pasiūlydavo pamėginti išmokti porą kūrinių ir tuomet paklausydavo, kuris iš jų, jo nuomone, geriau sekasi. Toks buvo ir pirmasis prisilietimas prie baroko, ir apskritai prie klasikinio dainavimo.

Tarp jaunųjų operos atlikėjų nemažai tokių, kurių tėvai taip pat yra operos solistai arba kitos srities muzikai, o stebėti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) spektaklius nuo pat mažumės jiems buvo labai įprastas dalykas. Vaikystėje turėjote progos susipažinti su operos žanru?

Mama mums su seserimi vaikystėje išpirkdavo abonementus į šį teatrą, tačiau eidavome daugiausia į baleto spektaklius. Neatsimenu, kad man tai būtų palikę kokį nors neišdildomą įspūdį, bet ir nebuvo visiškai neįdomu. O su operomis kur kas sudėtingiau, nes kai buvau vaikas — tėvai manęs į jas nevesdavo, o po to pats niekada nesugalvojau apsilankyti. Kitų „Triumfo arkos“ dalyvių pranašumas buvo ne tik tas, kad jie išsamiai susipažinę su operos teatro repertuaru, bet ir tai, jog pirmiausia jie studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), o dalis jų netgi jau turėjo patirties LNOBT jauniems dainininkams skirtoje operos studijoje.

Opera man iki šiol išliko neištirta sritimi, tačiau dabar stengiuosi dažniau nueiti į operos teatrą, kad žinočiau kas yra Gaetano Donizetti ir jo „Meilės eliksyras“ arba Giacomo Puccini „Madama Butterfly“. Šie spektakliai paliko labai teigiamą įspūdį.

„Triumfo arkos“ komisijos pastabos, kurios patekdavo į televizijos eterį, jūsų atžvilgiu dažniausiai būdavo itin palankios, o ką jie kalbėdavo užkulisiuose?

Mokytojo pareiga yra visuomet tiesiai šviesiai pasakyti, jeigu kažkas buvo negerai, todėl maestro V. Prudnikovas po kiekvieno pasirodymo aptardavo, kurios kūrinio dalys man pavyko geriau ir kuriais momentais visgi nuvažiavau į rokerišką dainavimo manierą. Su kitais komisijos nariais pernelyg nebendraudavome nei prieš, nei po laidos filmavimų.

Kaip pats pripažįstate, vienas dalykas — dainuoti roką, visai kas kita — klasikinis balso pastatymas. Maestro Virgilijus Noreika po vieno jūsų pasirodymo pažymėjo, kad balso stygos — tai ne armonika ir jas būtina tausoti. Dainuodamas ir roką, ir klasiką — nebijote pakenkti balsui?

Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Tai, ko mane mokė klasikoje — vadinamojo „pastatyto vokalo“ — tą tikrai galima pritaikyti ir dainuojant sunkųjį roką. Tokius dalykus, kaip specifinę aukštų natų paėmimo techniką arba frazuočių ilgumo muzikinį susidėliojimą aš naudoju dainuodamas ir klasiką, ir roką. Stengiuosi derinti tą gyvenimišką patirtį, kurią įgijau dainuodamas roką ir tai, ko mane išmokė klasikinio dainavimo mokytojai. Dabar, nors ir nelabai reguliariai, tačiau operinio meistriškumo pamokas tęsiu pas operos solistą Edmundą Seilių.

Kita vertus, negaliu sakyti, kad dainuodamas roką taupau save ir savo balsą. Juk būdamas scenoje negaliu galvoti apie tai, kad štai reikia imti save ir tausoti. Mintys sukasi apie vienintelį dalyką — kaip pasiekti kuo profesionalesnį muzikos atlikimą, todėl savaime aišku, kad nerėkiu ir nedainuoju taip, jog po dviejų kūrinių iš viso dingtų balsas.

Režisierės Dalios Ibelhauptaitės kvietimas prisijungti prie „Bohemiečių“ trupės ir sukurti romantiško įsimylėjėlio Anthony vaidmenį Stepheno Sondheimo miuzikle „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ buvo netikėtas?

Tai buvo iš tiesų maloniai netikėtas pasiūlymas. Nors ji man kažkada dar toje pačioje „Triumfo arkoje“ užsiminė, kad su manimi norėtų ką nors ateityje nuveikti. Sutikimas dalyvauti miuzikle man kartu buvo ir labai didelė atsakomybė, nes visa komanda labai stipri ir turinti įspūdingos patirties profesionalioje operos scenoje.

Dirbdamas su režisieriumi kaskart save atrandu vis iš naujo. Dalia sužavėjo reiklumu ir labai tiksliu žinojimu, ko iš kiekvieno vaidmens atlikėjo pageidauja. Man greitai tapo aišku į kokį galutinį rezultatą turiu nueiti kurdamas savo personažą ir ieškodamas jo atskleidimo priemonių. Šio vaidmens muzikinę dalį išmokau per porą mėnesių, lygiagrečiai ruošdamas kitą — Jėzaus vaidmenį Andrew Lloyd‘o Webberio roko operoje „Jesus Christ Superstar“. O po to vyko daugybė repeticijų, kuriose patyriau, kas yra bendras darbas su trupe ir individualus darbas su režisiere D. Ibelhauptaite.

Operos atlikėjų gyvenimą galėjote stebėti ir dirbdamas kartu su trupe, ir dalyvaudamas konkursinio pobūdžio „Triumfo arkoje“ — koks jums pasirodė šio žanro atlikėjų užkulisinis gyvenimas?

Net ir po visų minėtų projektų negaliu teigti, kad visiškai integravausi į tą operinę aplinką. Tačiau spėjau pamatyti, kas vyksta operos užkulisiuose — galbūt ten iš tiesų šiek tiek daugiau intrigų, kur kas didesnė konkurencija, nes jiems tenka kovoti dėl vaidmenų, o to nėra roko scenoje. Visgi, be abejo, imponuoja šių žmonių intelektualumas — jie tai atsineša iš savo studijų LMTA, o vėliau ir iš teatrinės aplinkos. Bet jeigu lyginti su pop ar roko scena, tai ir šitose srityse yra absoliučiai visko. Tik gal roko muzikantai išgyvena mažiau intrigų ir patiria daugiau vienybės, juos sutelkia bendra idėjinė kova už savo atliekamos muzikos kryptį. Operos atlikėjams nereikia taip kovoti už savo žanrą, nes jam negresia išnykti, o roko muzika bent jau Lietuvoje kitaip iš viso numirtų.

Toje operos aplinkoje nepavyko pasijusti lygiam tarp lygių?

Natūralu, kad taip buvo ir kol kas yra, nes tokia jau tiesa, kad aš niekada nestudijavau akademijoje, niekada nedainavau operos spektakliuose. O į operą atėjau iš jiems savo ruožtu taip pat svetimos roko muzikos. Tačiau tai aš atėjau į svetimą žanrą ir man tenka mokytis naujų taisyklių. Jokiu būdu į mane niekas nežiūrėjo dėl to nei pašaipiai, nei kaip į silpnesnį ar mažiau reikalingą atlikėją. Tiesiog visi suprato, kad esu dar visai žalias naujokas ir stengėsi padėti, palaikyti.

Nors „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ ne opera, tačiau Kongresų rūmų publika vis dėlto daugiausia kitos kartos žiūrovai, nei susirenka į jūsų grupės „Soul Stealer“ koncertus. Kaip skirtinga publika veikia jus būnant scenoje?

Iš esmės tai nieko pernelyg nekeičia ir jau nesureikšminu, kokie žiūrovai mane stebi. Bet kuriuo atveju, tikslas yra užkariauti būtent tos salės publiką, pateisinti jos lūkesčius. Manau, su Anthony vaidmeniu man visai neblogai pavyko. Iš viso turėjau keturis spektaklius ir kiekvienas jų man teikė vis daugiau malonumo, pasitikėjimo savimi ir mėgavimosi muzika. Gal taip sėkmingai viskas susiklostė dar ir dėl to, kad labai mėgstu miuziklo žanrą, kuris reikalauja visapusiškų gebėjimų — vokalinių, vaidybinių, choreografinių — tai puiki menų sintezė, leidžianti man atsiskleisti.

Kiti vaidmenys — Jėzus, Klopenas, Spragtukas — kokius jausmus ir iššūkius patyrėte juos kurdamas?

Riccardo Cocciante ir Luco Plamondono miuziklo „Paryžiaus katedra“ personažas Klopenas buvo apskritai mano debiutinis vaidmuo miuziklo žanre, suteikęs galimybę pirmą kartą pasirodyti didžiojoje scenoje. Todėl nieko keista, kad su tuo vaidmeniu esu labiausiai susigyvenęs ir jis gal net kiek pradeda pabosti. Be to, Klopeno partiją moku jau net keturiomis kalbomis: prancūzų, anglų, lietuvių ir rusų.

Jėzus iš A. L. Webberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ buvo mano svajonių vaidmuo ir pirma tokia didelė, pagrindinė spektaklio rolė. Dabar pasvajoju ir apie kitą ryškų vaidmenį toje pačioje roko operoje — Judo.

E. T. A. Hoffmanno „Spragtuke“ atliktas pagrindinis vaidmuo buvo kurtas pernelyg paskubomis. Bet džiugu tai, kad pats renginys buvo tiesiog grandiozinis, o ir sumanymas labai originalus.

Neseniai Klopeną dainavote Azerbaidžiano scenoje. Darbas su internacionalia komanda ir naujais scenos partneriais įnešė naujovių ir į jūsų vaidmenį?

Tai buvo tarptautinis projektas, kuriame be lietuvių ir azarbaidžianiečių dainininkų pasirodė ir šokėjai iš Lenkijos. Praktiškai tai buvo naujai kuriamas vaidmuo — reikėjo dainuoti rusų kalba, prisitaikyti prie visiškai naujos scenografijos. Tačiau prasidėjus miuziklui aš jau esu, galima sakyti, net ne scenoje, o Paryžiuje ir nebegalvoju apie tai, kas čia toks per sceną bėga — lenkas, azarbaidžianietis ar kolega lietuvis, tad šiuo požiūriu niekas nesikeičia.

Miuziklo žanre bendradarbiavote su įvairiais režisieriais, tad kokias įžvelgiate šio, kol kas ne itin puoselėjamo Lietuvoje žanro perspektyvas?

Ir tiesų, bėda ta, kad pas mus nėra miuziklo statymo tradicijų, netgi neturime mokyklos, kurioje būtų rengiami miuziklų artistai. Todėl nieko keista, kad tas žanras Lietuvoje dar toks žalias ir sunkiai prilimpantis, nors kita vertus — kartu ir labai masinantis žmones. Į miuziklą ateina tie, kurie galbūt niekada nesilankytų operoje, taip pat šiam žanrui neabejingi ir operos gerbėjai, nes jie čia gauna ne vien koncertą, bet ir spektaklį.

Man labai gaila, kad taip retai statomi lietuviški miuziklai, nes nesinori tikėti, kad jie jau visiškai išsunkti ir nebeaktualūs. Kad ir ta pati roko opera „Kalanta“, kuri jau seniai sukurta, bet dėl nesuprantamų priežasčių niekaip nepastatoma penkerius metus. Turime puikios medžiagos, bet neturime kūrėjų komandos, kuri orientuotųsi ne į kiekybę, o į kokybę. Organizatorių požiūris neretai toks, kad apsimeskim, jog čia bus gerai ir taip, teks pasitenkinti scenoje kažkokiais menamais įsivaizduotinais daiktais — kad tik būtų mažiau išlaidų. O žiūrovai juk moka nemažus pinigus, tačiau sykį pamatę tokį vidutiniškos kokybės renginį, po to vargu ar ateis į kitą, net jei tas bus geresnis. Todėl viliuosi, kad ateityje bus daugiau tokių žmonių kaip D. Ibelhauptaitė ir „Bohemiečiai“, kurie nebijos dirbti dėl idėjos ir kurti tokius spektaklius, kurie turėtų išliekamąją vertę ir patiems atlikėjams nebūtų gėda dėl savo vaidmenų.

Kaip manote, ar dainavimas operoje galėtų būti jūsų kelias arba bent jau vienas iš kelių?

Tiesą sakant, kol kas sunkiai save įsivaizduoju šiame žanre. Klasikinė scena iš manęs reikalautų labai daug naujų mokslų ir darbo — tai užtruktų ne metus ir netgi ne penkerius. Tektų save pašvęsti vien tokiam dainavimui ir visiškai atsižadėti roko. Šiuo metu nemanau, kad norėčiau visą gyvenimą dainuoti operą, nes labiau traukia miuziklai ir rokas, tačiau nesu kategoriškas, galbūt vieną dieną viskas ims ir pasikeis.

Vilniaus kolegijoje metus studijavote režisieriaus Valentino Masalskio vadovaujamame kurse. Kodėl rinkotės aktorystės kryptį, o ne muziką?

Pasirinkimą nulėmė tai, kad neturėjau jokių muzikos pagrindų, o ten susipažinau su tokiais įvairiais dalykais kaip: solfedžio pradžiamokslis, ritmika, ansamblinis dainavimas, klasikinis vokalas ir aktorinio meistriškumo pagrindai. Metų studijos davė daug naudos, nes V. Masalskis sugebėjo būti kurso idėjiniu vadu, jis labai teigiamai paveikė mano mąstymą, suformavo naują santykį ne tik į teatrą, bet ir į visuomenę, į save patį.

Studijas teko sustabdyti, nes tuo pačiu metu ruošiau ne tik Jėzaus ir Anthony vaidmenis, bet ir būčiau turėjęs dalyvauti vaidybinėje veikloje pas V. Masalskį. Nemėgstu dirbti tik viena koja ir neatiduoti viso savęs, pavargau blaškytis tarp daugybės dalykų. Pasitraukimas iš studijų buvo sunkus, bet apsvarstytas žingsnis. Akademinės atostogos reiškė tai, kad į šį kursą niekuomet nebesugrįšiu, o kitur studijuoti aš tikriausiai net nenorėčiau. Nors buvo siūlymų pabandyti studijuoti klasikinį vokalą LMTA, bet tai vėlgi reikštų, kad turėčiau palikti savo grupę „Soul Stealer“. Noriu išbandyti savo galimybes kartu su grupe ir net jei po dešimties metų pamatysiu, kad nieko iš to neišėjo, vis dėlto neturėsiu nuoskaudų, kad išdaviau tai, kas man buvo ir yra svarbu. Ambicijos visada turi būti didelės, didesnės nei minimali programa, tuomet nelabai svarbu, kokia toji pasirinkta sritis.

Rima JŪRAITĖ

 

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.