Prieš ketverius metus draugus muzikantus subūręs į neįprastai pasivadinusį Naujų idėjų kamerinį orkestrą, jaunas kompozitorius ir dirigentas Gediminas Gelgotas šiandien gali džiaugtis, kad jo parašyti kūriniai netūno paslėpti stalčiuje, o periodiškai skamba Lietuvos ir užsienio koncertų salėse.

„Ex Uno“, „Be dviejų brūkšnių“, „Musicality of Life“, „To the Skies“, „Am I Exist“, „Body Language“, „An End is A Beginning“, „Echoes For A Thousand Years“ — taip intriguojamai vadinasi šio kompozitoriaus pastarųjų metų darbai, kurie suskamba ne tik garsų, bet ir kūno kalba. Griaudamas statiško, formalaus ir šiuolaikiniam klausytojui kartais kiek nuobodaus tipiško orkestro įvaizdį, G. Gelgotas savo orkestro muzikantus skatina atsisakyti grojimo iš natų, o kūrinio atlikime išgryninti ne tik muzikinį skambesį, bet ir kūno plastiką, šokį, vaidybą.

Kokias naujas idėjas siūlo orkestras?

Pagrindinė idėja ta, kad dirbdamas su Naujų idėjų kameriniu orkestru taikau gal kiek eksperimentinę, savo paties inicijuotą artistiškumo lavinimo sistemą. Iš esmės tai ne vien mano paties atradimai, siekiu apjungti daugybę mane sudominusių kitų menininkų patirčių — režisieriaus Konstantino Stanislavskio, modernaus šokio pradininkės Isadoros Duncan — jie mane įkvėpė inicijuoti ir pritaikyti artistiškumo mokyklą savo orkestro muzikantams. Esminis principas toks, kad orkestro artistams tenka iššūkis ne vien tik groti, bet ir tuo pačiu metu save išreikšti per vaidybą ar šokį. Dar vienas šio orkestro išskirtinumas, kad šie muzikantai atlieka beveik vien tik šiuolaikinę, mano kūrybos muziką. Naujų idėjų kamerinio orkestro pavadinimas geriausiai atspindi, kad šis orkestras trina įprastinio orkestro sampratos ribas ir kad orkestro atlikėjas yra ne vien tik darniai ir profesionaliai dirbančio kolektyvo narys, bet visų pirma kiekvienas jų yra asmenybė — artistas, kūrėjas, visapusiškai save realizuojantis menininkas.

Novatoriškumas svarbus ne vien kūrinius atliekant... ?

Kurdamas niekada negalvoju apie tai, jog mano kūrinys turėtų būti novatoriškas. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas kompozitoriaus darbas jau savaime yra naujas, originalus ir autentiškas. Kalbant ne apie išrastas komponavimo technikas ar būdus, o apie muzikinio kūrinio turinį, visa kuriama muzika jau savaime įgyja konkretaus kompozitoriaus suteiktas prasmes ir savitą skambesį.

Jūsų kūryba ir orkestro pasirodymai per ketverius metus tapo ne vienkartiniais projektais, o sisteminga ir konceptualia veikla. Kodėl, jūsų manymu, būnant dar labai jaunu kompozitoriumi pavyko sulaukti pripažinimo, kai daugybė kitų mūsų šiuolaikinės muzikos kompozitorių taip ir lieka užribyje?

Manyčiau, kad galbūt tai netgi nėra kažkokia problema, o tiesiog jų pačių nenoras tapti žinomais ir patirti visuotinį pripažinimą. Per ketverius orkestro gyvavimo metus aš padariau daug tikslingų žingsnių, kad mano kūryba ir orkestras taptų žinomi: rengiau koncertus, skleidžiau informaciją apie savo veiklą, dalyvavau įvairiose akcijose ir visa tai dariau tam, kad būčiau pastebėtas. Niekada neslėpiau, kad būti išgirstam — tai mano tikslas. Tarp daugelio akademinės muzikos kūrėjų kažkodėl vis dar labiau priimtina likti nežinomais menininkais, bet tai yra jų pasirinkimo teisė. Man pačiam labai reikalingas klausytojas, tačiau yra tokių menininkų, kurie rašo kūrinius „į stalčių“, su viltimi, kad galbūt kada nors atsiras, kas norėtų juos atlikti. Mano manymu, XXI amžiuje toks požiūris visiškai neatitinka laikmečio diktuojamų taisyklių. Tai, ką daro Muzikos ir teatro akademijos studentai kompozitoriai, kurie mažai integruoja savo kuriamos muzikos į rinką, truputį primena XIX a. romantizmo epochos tradicijas.

Be to, paviešinti savo kūrybą reikia drąsos. Dažnai, tie jauni akademijos kompozitoriai labai daug sugeba ir yra tikrai talentingi, bet nedrįsta kovoti už savo kūrybą. Galbūt dėl šio aspekto mano santykis su akademija kurį laiką buvo gana prieštaringas, nes kovodamas už pripažinimą ir savo muzikos sklaidą atrodžiau kaip koks išsišokėlis. Visgi laikas parodė, kad tai nebuvo tuščios ambicijos ir bevertės pastangos, nes prie siekio būti išgirstam buvo ir noras dirbti maksimaliai kokybiškai.

Orkestras atlieka daugiausia jūsų autorinę kūrybą. Tai reiškia, kad kitų kompozitorių kūrinių atlikimas jūsų nedomina?

Pastebėjau, kad Lietuvoje žmones labai stebina tai, jog kažkoks jaunas kompozitorius specialiai subūrė kolektyvą, kuris atliktų būtent jo kuriamą muziką. Tačiau žiūrint pasauliniu mastu, tai yra gana įprastas dalykas — vakaruose šiuolaikiniai kompozitoriai turi išskirtinai jų muziką atliekančius ansamblius. Toks modelis į akademinės muzikos sritį atėjo iš populiariosios muzikos scenos, kur dainuojantis grupės lyderis aplink save suburdavo muzikantų grupę. Dabar tokius didelio pripažinimo sulaukusius ansamblius turi kompozitoriai Philipas Glassas, Steve Reichas ir daugelis kitų.

Galbūt atliekant kitų kompozitorių kūrinius iškiltų pavojus tapti labai įprastu orkestru, tiesiog pateikiančiu klausytojui koncertinį kūrinio atlikimą?

Net ir grojant kitų kompozitorių kūrinius, orkestras gali išvengti tradicinės kūrinio traktuotės. Žinoma, jeigu tikslas yra ne vien tiktai atlikti muziką, bet ir su ja eksperimentuoti, pavyzdžiui kurti performansus, provokuoti publiką. Tokiu atveju nėra skirtumo, ar orkestras groja Wolfgango Amadeus Mozarto muziką, ar pavyzdžiui, mano kūrybą, nes siekiamybė abiem atvejais išlieka tokia pati — perteikti muziką taip, kad ji būtų išgirsta naujai.

Kokios reakcijos iš šalies sulaukė jūsų noras eksperimentuoti ir bandymas pasiūlyti naują požiūrį į orkestrinę muziką?

Savaime suprantama, kad iš pradžių pajutau pasipriešinimą, norą gesinti vos užgimusią idėją, tačiau vėliau visuotinis požiūris pasikeitė į teigiamą. Turbūt natūralu, kad į kiekvieną naują dalyką visuomenė žiūri nepatikliai ir atsargiai. Daug žmonių tokiu mano pasirinkimu labai abejojo ir jį kritikavo, tačiau neilgai trukus tie patys žmonės ėmė mane palaikyti. Toks įtarumas ir naujų dalykų baimė rodo tam tikrą visuomenės užkerpėjimą, kita vertus tokie sunkumai tik užgrūdina kūrėją ir skatina jį dar stipriau siekti savo tikslo. Šios problemos galbūt daugiau liečia jaunus kūrėjus, nes žinomi menininkai Lietuvoje beveik nieko naujo nebedaro, o tik kartoja tą patį, kas jau daugybę kartų patikrinta ir palankiai įvertinta. Visuomenė mene inertiškai nori matyti ir girdėti vien tuos pačius dalykus, todėl daugybė menininkų nėra laisvi, jie jaučiasi privalantys daryti tai, už ką juos myli ir negali sau leisti prabangos visa esybe atsiduoti naujiems ieškojimams.

Kuriate muziką daugiausia labai tradicinei orkestro sudėčiai, o kiek šiuolaikiniam kompozitoriui aktualus dalyvavimas skirtingas meno sritis integruojančiuose projektuose?

Dalyvavimas menų sintezėje tikriausiai yra jau net nebeatskiriama šiuolaikinių kompozitorių kūrybos dalis. Be to, rasti bendraminčių kitose meno srityse išties nesudėtinga. Bendradarbiavimas su skirtingų meno sričių kūrėjais labai įkvepia ir praturtina kiekvieną menininką. Kuo toliau tuo labiau jaučiu, kad menas apskritai yra labai vienijantis dalykas ir nelieka skirtumo ar esi dailininkas, ar kompozitorius, ar šokėjas, nes visomis šiomis priemonėmis galima atskleisti tokias pačias idėjas.

Su orkestru nuolat koncertuojate ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kokias įžvelgiate skirtingų šalių publikos mentaliteto, muzikinio išprusimo ir atvirumo naujoms idėjoms tendencijas ar skirtumus?

Sunku daryti prielaidas apie klausytojų mentalitetą arba atvirumą naujoms idėjoms, nes jei žmogus ateina į koncertą, tai vadinasi, jau savaime jo tikslas yra pasiklausyti muzikos. Tačiau galima kalbėti apie tai, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje koncertų lankytojas yra kur kas labiau išprusęs nei lietuvis, nes ten muzikiniam lavinimui skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio jau nuo pradinės mokyklos klasių. Lietuvos švietimo sistemoje muzikos pamokos yra paliktos visiškų pramogų lygmenyje ir net muzikos mokytojai į savo dalyką žiūri pro pirštus, neretai muzikos pamokų leidžiama iš viso nelankyti. Apskritai, Vakarų Europos šalyse — Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje — pedagoginė sistema ir elementarus meninis ugdymas taip ištobulintas, kad tų šalių statistinis gyventojas, būdamas be jokių išskirtinių meninių gabumų, mokykloje labai sistemingai supažindinamas su menu.

Todėl koncertuoti užsienyje šiuo požiūriu atsakomybė yra kur kas didesnė, nes tų šalių žiūrovui niekaip neįpirši neaiškios kokybės atlikimo ar abejotinos vertės kūrinio. Lietuvoje dar nėra tradicijos iš menininko reikalauti kokybės; gilintis į tai, kas tikra, o kur yra tik paviršutiniška. Suprasti ir įvertinti meno kokybės žmogus negali, jeigu neturi net elementarių meno žinių pagrindų ir atėjęs į koncertą ar spektaklį apskritai nelabai supranta, kas vyksta. Dėl to svarbesniu aspektu tapo renginių kiekybė ir tokiu būdu Lietuvos menininkas šiuo metu yra atsidūręs pagundoje nuolat „pachaltūrinti“. Bet visuomenės požiūris visgi neturėtų būti pretekstu nuolaidžiauti savo kūryboje ir atlikime.

Kiek muzikologų ir kritikų veikla paveiki kompozitoriaus kūrybai?

Meno kritika Lietuvoje absoliučiai neegzistuoja, jos nėra nė vienoje masinės informacijos priemonėje — nei internete, nei dienraščiuose. Turiu vos keletą kritinių straipsnių apie savo kūrybą ir orkestro veiklą ir tai, juos visus teko praktiškai pačiam išsiprašyti. Nors ir yra žmonių, kurie kartkartėmis imasi kritikos, bet jeigu jie parašo recenziją į „Literatūrą ir meną“, kurio numerį Vilniuje nusiperka gal tik penkiasdešimt žmonių, tai realiai kritikos ir jos poveikio nėra. Meno sritis žiniasklaidoje nušviečiama tik tokiu formatu, kai prieš kokį nors renginį paleidžiama masinė smegenų plovimo informacija, tai yra — reklama. Asmeniškai pažįstu keletą muzikologų, kurie yra tikrai aktyvūs žmonės, bet daugiau dirba Lietuvos kultūros išsaugojimo srityje, tačiau kasdienybės realijose jų paprasčiausiai nėra — jie visiškai neturi sąlyčio su žmonėmis ir miestuose vykstančiu kultūriniu gyvenimu. Tai ne visuomenės, o žiniasklaidos problema, kad nėra jokio noro kultūros įvykius paversti aktualijomis. Visa žiniasklaida pas mus pasirinkusi pataikūno, o ne vedlio poziciją ir tai lygiai taip pat pasireiškia meno kritikoje. Jei tik būtų noro, visuomenei pamažu būtų galima įskiepyti įgūdžius ir pripratimą sekti meno įvykius, domėtis profesionaliomis nuomonėmis. Tiek visuomenei, tiek ir pačiam menininkui labai reikia kritikos. Ne pagyrų, ne liaupsių, o tikros struktūruotos kritikos.

Kalbino RIMA JŪRAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.