„Mitas miręs, tegyvuoja mitas“, — taip būtų galima pasakyti apie naująjį trupės „Atviras ratas“ spektaklį „Antigonė (ne mitas)“, režisierė Ieva Stundžytė. Antikinis mitas „Antigonė“ jaunai kūrėjų komandai tapo atspirties tašku, nukeliančiu keturis mitiniais vardais pavadintus herojus — Antigonę, Ismenę, Polineiką ir Eteoklį — į naujus, XXI amžiaus mitus.

Tos pačios temos ir problemos — kraujomaiša, galių pasidalijimas ir lemties faktorius — čia sprendžiamos labai šiuolaikiškai — tarsi bokso ringe. Spektaklio erdvė lyg kokia ringo aikštelė — virvėmis nubrėžtomis ribomis, kartu tuščia ir savaime tragiška. Ir herojų santykiai čia skleidžiasi iš pradžių kaip valiūkiški žaidimai smėlio dėžėje, kuo toliau tuo labiau panašėdami į žūtbūtinę kovą už save ir savąją prigimtį — „smėlio dėžei“ pavirstant „bokso ringu“.

Visi keturi aktoriai — Marija Korenkaitė (Antigonė), Judita Urnikytė (Ismenė), Jonas Šarkus (Eteoklis) ir Tomas Žaibus (Polineikas) — dėvi labai paprastus, juodos spalvos kostiumus. Galima numanyti, kad tokia kuklia apranga specialiai siekiama sukoncentruoti žiūrovo dėmesį į fizinį, per kūno plastiką ir mimikas perteikiamą vaidybos būdą. Vienas paskui kitą išrėkiami arba greitakalbe beriami monologai ir dialogai reikalauja itin didelio aktorių susikaupimo. Tuo labiau, kad spektaklio tempas toks intensyvus ir iš esmės nulemiantis visą spektaklio specifiką, jog nė vienas aktorių čia negali suklupti. Verta pažymėti, kad ši ketveriukė spektaklyje atsiskleidžia kaip darni komanda. Visgi kartkartėmis aktorių vaidyba tampa hiperaktyvi, o jų judesiai, gestai ir sceninė kalba — kol kas pernelyg atidirbta ir mechaniška, stinga laisvumo ir fizinės bei kalbinės darnos.

Spektaklio kompozicija sukurta iš dvejopo pobūdžio mizanscenų, vykstančių ringe ir už ringo. Pirmuoju atveju, keturi personažai pasakoja kiekvieno asmeninę istoriją ir būsenas, antruoju atveju — tie patys aktoriai persikūnija į naujus personažus, iš šalies komentuojančius anų gyvenimus. Komizmą čia keičia tragizmas, kurį dar labiau sustiprina gyvai violončele atliekamos melodijos. Taip palaipsniui vis labiau artėjama prie minorinių garsų ir vaizdų prisodrinto finalo.

„Antigonė (ne mitas)“ — novatoriškas, drąsus ir aktualus jaunų kūrėjų požiūris į amžinas ir sunkiai išsprendžiamas problemas. Gana sėkmingas pavyzdys, kaip minimalistinėje erdvėje, vien per vaidybą, atskleidžiama sudėtinga drama. Tik nugalėtojų čia nėra. Tiesiog keturi sudarkyti likimai.

Rima JŪRAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.