Įspūdingu lyriniu tenoru pirmiausia visus stebinęs pop scenoje, dabar 27-erių metų kaunietis Merūnas Vitulskis yra laukiamas didžiausiose Lietuvos klasikinės muzikos salėse. Prieš kelias savaites jis Nemorino vaidmeniu (Gaetano Donizetti operoje „Meilės eliksyras“) itin sėkmingai debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Šį mėnesį Merūno balsas skambės ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Po sėkmingo debiuto, M.Vitulskio dienotvarkėje atsirado ir kitų svarbiausių tenorui partijų — Alfredo ir Lenskio — rengimosi darbai. Tik pirmiausia dar teks sudėlioti paskutines natas įrašinėjant netrukus pasirodysiančią senosios italų lyrikos ir lietuvių liaudies dainų kompaktinę plokštelę. Prisimenant Merūno abu debiutus — pop scenoje ir operos teatre — labai norisi tikėti, kad pagaliau prasideda šio dainininko „aukso amžius“.

Gal dar neišblėso debiuto Nacionaliniame operos ir baleto teatre įspūdžiai?

Įspūdžiai neišblėso ir kalbos apie mano Nemoriną vis dar sklinda. Į savo debiutinį vaidmenį įdėjau labai daug darbo, bet vis tiek nesitikėjau tokių išimtinai vien pakilių ir teigiamų atsiliepimų. Režisieriaus asistentas į spektaklį mane įvedė per savaitę, kai tuo tarpu kiti solistai premjerai rengėsi du ar tris mėnesius, tad patyriau visko: ir streso, ir bemiegių naktų. Kadangi visiškai neturėjau dainavimo operos spektakliuose patirties, grįžęs po repeticijų toliau puldavau ruoštis vaidmeniui — žiūrėjau šio operos pastatymo vaizdo įrašus, stengiausi įsiminti mizanscenas, prisiminti kuriose vietose darau klaidas. Atrodo, muzikinę medžiagą moku gerai, o kai tenka dainavimą jungti su sceniniu veiksmu tampa labai sudėtinga. Manau, kad debiuto egzaminą išlaikiau.

Teatre visas kolektyvas manimi beprotiškai rūpinosi ir pirmą kartą pajutau, ką reiškia dirbti su tikrais profesionalais. Džiaugiuosi, kad pagaliau pradėjau dirbti ta linkme, apie ką visą gyvenimą svajojau.

Jūsų dėstytojas — maestro Virgilijus Noreika taip pat stebėjo debiutą. Kokio įvertinimo sulaukėte?

„Meilės eliksyrą“ žiūrėjo abu mano dainavimo dėstytojai — ir dabartinis improvizacijos dėstytojas V.Noreika, ir Jonas Antanavičius, penkerius metus dėstęs man studijuojant Kaune. Tiesą sakant, pats išsigandau jų reakcijos, nes po spektaklio jie neturėjo žodžių išsakyti savo džiaugsmui ir pasididžiavimui manimi. V.Noreika mane tikino, kad Nemorinas nuskambėjo pačiame aukščiausiame lygyje. Neslėpsiu, kad toks V.Noreikos įvertinimas mane labiausiai pradžiugino ir malonu, kad sugebėjau pateisinti mokytojų lūkesčius.

Kokį įspūdį paliko šis režisieriaus Oskaro Koršunovo „Meilės eliksyro“ pastatymas?

O. Koršunovo pastatymą įsivaizdavau kiek kitaip, tikėjausi ne tokio įprasto. Šįkart tai buvo visiškai tradicinis „Meilės eliksyro“ pastatymas, bet mizanscenų sprendimai man atrodo pakankamai įdomūs. Negaliu ginčytis su režisieriumi, nes tokia jo sugalvota koncepcija. Apskritai pats operos pastatymo pobūdis man nebuvo esminis dalykas, svarbiausia buvo sėkmingai sukurti savo debiutinį vaidmenį.

Kuo Jums svarbus Nemorinas, kodėl būtent šį vaidmenį pasirinkote debiutui?

Iš teatro sulaukiau pasiūlymo parengti arba Alfredo vaidmenį Giuseppe Verdi „Traviatoje“, arba Nemorino — „Meilės eliksyre“. „Traviata“ visiems yra taip puikiai pažįstama, kad net smulkiausi netikslumai neprasprūstų pro žiūrovų ausis. Nemorinas įdomus tuo, kad jo muzikinėje partijoje ir dramaturginėje linijoje visko yra itin daug. Be to, „Meilės eliksyras“ truputį mažiau žinoma opera negu „Traviata“, tad šia prasme šiek tiek apsidraudžiau.

Nejuokaujant ir kalbant iš profesionalios pusės, tai dainininkai mėgsta sakyti, kad Nemorinas yra tarsi balso eliksyras. Nemorino partijoje esančios pereinamosios natos labai stiprina balsą, po šios operos mano paties balsas pakilo pustoniu. Tad imdamasis Nemorino vaidmens žinojau, kad tai bus gera mokykla, puikiausias balso trenažas. Šis vaidmuo debiutui labai tinkamas dar ir dėl to, kad yra komiškas.

Opera buffa jus labiau traukia negu opera seria?

Tikriausiai mano amplua yra daugiau komiški vaidmenys, todėl kaip solistą šiuo atveju labiau traukia dainuoti operoje buffa. Tačiau kalbant apie siužetus, man arčiau širdies yra rimtoji — opera seria, leidžianti giliau išgyventi tai, apie ką dainuojama. Kitas mano vaidmuo bus Lenskis kitų metų LNOBT sezono Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ premjeroje, kuris yra visiška priešingybė Nemorinui. Spektaklį statys labai jaunas ir jau pripažinimo sulaukęs režisierius iš Sankt Peterburgo, režisavęs operas garsiajame Sankt Peterburgo Mariinsky teatre. Prieš kelias savaites jis viešėjo Lietuvoje ir po vaidmenų perklausos savo atsiliepimuose parašė, kad aš idealiai atitikau jo lūkesčius Lenskio personažui — tiek balsiškai, tiek ir fiziškai. Labai džiaugiuosi, kad netrukus prasidės paruošiamieji darbai ir kitų metų rudenį dainuosiu Lenskį — vieną iš savo svajonių vaidmenų.

Kaip manote, kiek apskritai šių dienų žiūrovui aktualūs operų siužetai?

Mano supratimu, aktualiausi turėtų būti lietuviškos operos siužetai, netgi nepaisant temos — tiek paremti istoriniais įvykiais, tiek ir šiandieninėmis aktualijomis. Tačiau LNOBT, kaip ir visos Europos operos teatrai, stengiasi labiau puoselėti itališkos ir rusiškos operos tradicijas, kurių siužetai vargu ar labai aktualūs Lietuvos publikai, nebent režisieriui pavyksta juos sėkmingai aktualizuoti.

Šįkart „Meilės eliksyre“ net tris iš penkių personažų kūrė labai jauni solistai, vos baigę studijas arba tebestudijuojantys akademijoje (Nemorinas — M.Vitulskis, Belkorė — Tomas Tuskenis, Džaneta — Gunta Davidčuka). Ar tai reiškia, kad mūsų operos scenoje atsiranda jaunų talentų poreikis?

Duok dieve, kad taip ir būtų. (juokiasi) Iš tiesų, aš pats pastebėjau tą patį, kad teatre atsirado vietos daugybei jaunų perspektyvių solistų. Bet sunku pasakyti, ar tai tikrai reiškia, kad operos scena pamažu atitenka jaunajai kartai. Džiugu, kad operos žiūrovai suprato, jog Lietuvoje yra ne vien nusipelnę dainininkai — Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas, Eduardas Kaniava ar Vytautas Juozapaitis, bet ir jaunų, išskirtinai talentingų žmonių, kuriems galimybė sukurti vaidmenis didžiausioje šalies operos scenoje tampa didele paskata tobulėti.

Prieš porą metų, kai dar tik buvo rengiamasi „Meilės eliksyro“ premjerai, taip pat dalyvavote Nemorino vaidmens perklausoje, bet tąsyk jūsų nepasirinko. Kaip manote, ar tuomet būtumėte įgyvendinęs šį vaidmenį?

Jei būtų mane pasirinkę, tai būčiau ir įgyvendinęs. Tuo metu gal dar pats nerodžiau tokio didelio ir tikro noro kurti šį vaidmenį. Todėl nieko keisto, kad ir nepakvietė. Kaip tik tuo laikotarpiu buvau užsiėmęs daugybe kitų dalykų — ruošiausi iš karto net trims konkursams, įrašinėjau kompaktinį diską, nuolat koncertavau. Tačiau visada jaučiau, kad po metų ar dviejų galėsiu drąsiai dar sykį pretenduoti į Nemorino vaidmenį, taip ir įvyko. Debiutui operos teatre reikia skirti visas jėgas ir visą savo laiką, o tuo metu to laiko man labiausiai ir trūko. Čia juk ne padainuoti „O, gražuole“ (juokiasi)

Rinkotės tarp Alfredo ir Nemorino. Galbūt netrukus išgirsime jus ir „Traviatoje“?

Mano šių metų užduotis — išmokti Lenskio ir Alfredo partijas. Noriu parengti bent keletą vaidmenų, kad galėčiau žengti kitą žingsnį, galbūt netgi ne Lietuvos, o kur nors Europos operos teatre. Žvelgiu į perspektyvą, nes šiuo metu kaip niekada iki šiol svarbus karjeros kriterijus yra tai, ką operos solistas sugeba pasiekti iki sulaukia trisdešimties metų. Po trisdešimtmečio ateina laikas pjauti tai, ką iki tol pasėjai. Tad artimiausius keletą metų rengiuosi vien tik sėti. (juokiasi)

„Meilės eliksyro“ spektaklis labai tradicinis, o štai LNOBT „Traviata“ sušiuolaikinta, režisūriškai perkėlus ją į disco stilių. Kiek Jums priimtinas šis variantas?

Stengiuosi operos žanru domėtis plačiau, ne vien tuo, kas vyksta Lietuvoje. Todėl visus pastatymus neišvengiamai lyginu su pasauliniais pavyzdžiais, nuo to priklauso ir vertinimai. Įtaigiau įsivaizduoti Violetą, negu kad LNOBT pastatyme šį vaidmenį kuria Asmik Grigorian, turbūt neįmanoma. Jos supratimas apie tai, koks yra Violetos personažas, radikaliai skiriasi nuo kitų mūsų dainininkių. Paprastai Violeta rodoma kaip mirštanti ir visą spektaklį užvaldyta jausenos, kad gyvenimas jai jau baigiasi. Asmik sugeba atskleisti tokią Violetą, kaip ją traktuoja geriausių pasaulio teatrų režisieriai: nuo pat pirmos iki paskutinės spektaklio akimirkos kaip tikrą kovotoją — su savimi, su liga ir su mirtimi.

Režisūrine prasme esu labiau tradicinės operos gerbėjas. Tačiau teko gyvai stebėti ir labai įspūdingų šiuolaikinių sprendimų. Vienas jų — tai garsioji Willy Deckerio režisuota Salzburgo festivalio „Traviata“ su Anna Netrebko ir Rolando Villazon — tai buvo priimtinausias ir turbūt tobuliausias mano matytas šiuolaikinis operos pastatymas. O, pavyzdžiui, „Carmen“ Milano teatre „La Scala“ paliko neigiamą įspūdį. „La Scala“ dabar labai šalinasi tradicinės operos ir tai mane liūdina.

Neseniai sėkmingai pasirodėte operos atlikėjų konkurse Milane…

Visų pirma, konkursai skatina susitelkti, mobilizuotis. Konkuravimas su kitais dainininkais leidžia suprasti, kokių gražių ir stiprių balsų yra pasaulyje ir kad aš esu viso labo tik vienas iš daugybės. Konkursai leidžia adekvačiau įvertinti savo galimybes ir potencialą, tai puikus būdas pasitikrinti, ar iš tiesų tobulėju ir einu teisinga kryptimi.

Ar iš konkursantų pasirodymų galima spręsti apie tai, kuo skiriasi dainavimo mokyklos ir vokalo tradicijos skirtingose šalyse?

Pasiklausęs įvairių šalių atlikėjų galiu drąsiai tvirtinti, kad Lietuva turi vieną rimčiausių dainavimo mokyklų. Todėl nelabai suprantu, kodėl kitų šalių dainininkus konkursuose nustebina, kad jų stiprūs konkurentai yra lietuviai. Gal tik atlikėjai iš Rusijos yra šį tą girdėję apie V. Noreiką ir V. Prudnikovą.

Dainavimo mokyklos ir tradicijos iš tiesų labai skiriasi. Mūsų akademijoje daugiausia vadovaujamasi rusiška vokalo tobulinimo metodika, remiamasi itališkos dainavimo mokyklos ištobulintomis balso formavimo tradicijomis. Lyginant su pasaulio atlikėjais, mes nesame tokie silpni, kokiais dažnai save pristatome. Mes netgi ne vidutiniški, o gerokai aukščiau vidurkio.

Į konkursus susirenka daug labai stiprių ir tuo pačiu metu labai panašių galimybių tarptautiniu mastu dar niekam nežinomų atlikėjų. Kas tokiu atveju lemia sėkmę?

Svarbu išvaizda, sceniškumas, gebėjimas bendrauti su publika, itin svarbus pasitikėjimas savimi. Nepaisant to, kokį didelį turi talentą, bet baimė būti scenoje yra vienas iš blogiausių dalykų ir tai pirmiausia pastebi komisija. Baimė išduoda, ar konkursantas yra dar tik pradinukas, ar jau susiformavęs atlikėjas, solistas, asmenybė. Gebėjimas bendrauti taip pat paperka komisiją, ypač jeigu joje moterys. Kai pamatau, kad komisijos narės moterys šypsosi, suprantu, kad viskas bus gerai. (juokiasi)

Netgi operos atlikėjų konkursuose balsas — tik vienas iš kriterijų, bet toli gražu ne lemiamas faktorius?

Dainavimas be savitos manieros, be stiliaus pojūčio, be jausmo — mažai ko vertas. Be abejo, labai svarbus ir balsas, jo spalva. Bet yra toks keistas dalykas, kad visi šie dalykai gali labai staigiai pasikeisti. Į akademijos studijas arba į konkursus neretai patenka jauni atlikėjai, kurie iš pradžių tarsi neparodo jokių perspektyvų, o per metus įvyksta lūžis ir nebeįmanoma atpažinti nei balso, nei žmogaus. Todėl kartais apsigaunama ir konkursuose nustebina tie, kurie prieš metus nebuvo pajėgūs konkuruoti.

Koks vyrauja konkursų dalyvių kontigentas?

Dabar išskirtinai aktyvūs tapo rusakalbių tautų atstovai — rusai, baltarusiai, taip pat gruzinai ir armėnai. Jų balsai labai stiprūs ir įspūdingi — tai lemia genai ir galbūt klimatas. Tarp konkurentų pasitaiko ispanų, amerikiečių, vokiečių. Kasmet vis daugiau operos konkursuose reiškiasi japonai, bet jų bėda ta, kad nors yra begaliniai darbštūs ir talentingi, tačiau operos scenoje visiškai nepaklausūs. Lygiai taip pat kaip ir juodaodžiai. Truputį gaila, kad net ir menininkai, režisieriai laikosi senųjų šablonų ir pageidauja tik standarto — vizualiai tokio atlikėjo, kuriam kompozitorius ir numatė savo kuriamą muziką.

Esate minėjęs, kad ketinate dalyvauti ir Placido Domingo operos solistų konkurse, kuris tapo įspūdingos karjeros startu tokiems dainininkams kaip Anna Netrebko, Erwin Schrott ar Rolando Villazon. Kokie jūsų lūkesčiai?

Dabar kaip tik rengiuosi šiam konkursui. Džiaugiuosi, kad čia nereikės demonstruoti ištvermingumo, kaip kad Milane, kur turėjau pristatyti valandos trukmės koncertinę programą. Jeigu sėkmingai praeisiu atranką, tuomet vasarą dalyvausiu finaliniame konkurso ture, kuris šįkart vyks Paryžiuje. Pasiklausęs praėjusių metų konkursantų balsų pasitikiu savimi ir manau, kad turiu galimybę pasirodyti gerai. Lūkesčiai šiuo atveju dideli, nes po šio konkurso pasipila recenzijos apie atlikėjus, P.Domingo skleidžia viešus atsiliepimus, o jis pats arba vien jau jo nuomonė turi didelę įtaką ne viename pasaulio teatre. Po sėkmės tokiame konkurse atsidaro labai daug durų. Nekalbu apie pirmą vietą, sėkmės atveju leidžiu sau pasvajoti apie antrąją arba trečiąją.

Sakoma, kad operos dainininkui gimti tenoru jau savaime yra didelė sėkmė.

Šiame posakyje tikrai yra teisybės. Sėkmė ta, kad tenorai turi labai platų repertuarą, aukštiems balsams niekada nekyla problemų ieškant, ką jie norėtų ir galėtų dainuoti. Pradedant kamerine muzika, mišiomis, taip pat vaidmenimis operose — pasirinkimas toks, kad per visą gyvenimą neįmanoma visko išdainuoti. Būti tenoru — baisiai dėkingas dalykas.

Kalbino Rima JŪRAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.