Kai „Triumfo arkos“ prodiuseriai paskelbė, kad šiemet sulauksime trečiojo šio konkurso sezono, buvo galima suabejoti, ar tikrai dar neišseko tas auksinių operos balsų aruodas. Visgi be galo maloniu atradimu tapo net keletas šių metų projekto dalyvių. Netikėčiausias jų — iki tol mažai kam girdėtas, jau trejus metus Lietuvoje gyvenančios dainininkės iš Kazanės, Tatarstano — Lilijanos Gubaidulinos lyrinis sopranas. Išskirtinio tembro ir faktūros: minkštas ir kartu intensyvus, galintis būti ir skaidrus, ir sodrus, erdvus ir tą pačią akimirką sukuriantis begalinio trapumo įspūdį.

Pirmasis šiame projekte Lilijanos atliktas kūrinys — itin aukšto profesionalumo reikalaujanti bel canto arija „Casta Diva“ iš Vincenzo Bellini operos „Norma“ — tąsyk ypač privertė suklusti. Kaip ir vėliau skambėjusi Antonino Dvoržako „Undinė“, totoriškas romansas ar lietuviškoji Balio Dvariono „Dalia“.

Taigi, „Mediaforumo“ skaitytojams siūlome pokalbį su operos soliste Lilijana Gubaidulina.

Lietuvoje gyvenate jau trejus metus, tačiau apie jus žinojo tik labai nedaug klausytojų. Ką iki šiol veikėte, kur koncertuodavote?

Iš tų trejų metų iš karto galima išmesti pusantrų ar dvejus metus, nes tuo laikotarpiu susilaukiau antrojo vaiko, todėl gana ilgą laiką buvau motinystės atostogose ir tuo metu dirbau nedaug. Nuo tada dalyvavau keliuose projektuose, kai kurie jų vyko užsienyje, daugiausia Rusijoje. Bet didžiausias renginys, kuriame tuo metu dainavau, visgi buvo Lietuvoje — tai koncertas šių metų Pažaislio festivalyje, kuriame su kameriniu ansambliu „Intermezzo“ pristatėme kartu parengtą programą. Su tuo pačiu ansambliu praėjusių metų gruodį dainavau labdaros koncerte Šv.Jonų bažnyčioje. Taip pat buvo nedidelių koncertų Rusijos ambasadoje ir totorių bendruomenės renginiuose.

Iš kur jūsų talentas muzikai — galbūt augote muzikų šeimoje?

Profesionalių muzikantų mano šeimoje tarp pačių artimiausių žmonių nėra. Muzikoje save išbandė tik mano brolis, kuris grojo gitara meniniame saviveikliniame ansamblyje, būtent jis ir atvedė mane į muziką. Neblogai dainavo ir mama, tačiau ji nebuvo muzikė. O aš pati pradėjau dainuoti labai anksti, nuo dvejų metų. Vėliau dainavau vaikų darželyje, po to sekė muzikos mokykla, kurioje buvo choras, ir dainuodama jame taip pat atlikdavau solines partijas. Mokytojai man nuolat duodavo „soliuoti“, todėl kaip solistė save išbandžiau labai anksti. Muzika labai greitai tapo tokia svarbi mano gyvenime, kad be jos nebeįsivaizdavau tolesnio savo kelio.

Studijavau Kazanės konservatorijoje, kur baigiau aspirantūros studijas. Pagal specialų susitarimą mokytis dainavimo vykdavau į Sankt Peterburgo konservatoriją, pas garsią dainininkę ir pedagogę Iriną Bogačiovą. Taip pat lankiausi užsienyje rengiamuose įvairiuose meistriškumo kursuose ir stažuotėse.

Kaip susipažinote su dabartine jūsų koncertmeistere Žaneta Noreikiene?

Tai įdomi istorija, nes mūsų keliai susiėjo ne iš karto. Atvykusi į Lietuvą pirmiausia susipažinau su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadove Tatjana Sedunova. Kai pajutau, kad man reikalinga koncertmeisterė, kreipiausi į ją, jog ką nors parekomenduotų. Taip ji mane supažindino su Žaneta, dėl to aš jai iki šiol jaučiuosi dėkinga.

Savo muzikinę ateitį siejate su Lietuva?

Mano gyvenimas yra visiškai susijęs su Lietuva, nes čia yra mano šeima, čia gimė mano vaikas. Ir jeigu aš galėčiau atnešti kokią nors naudą šiai šaliai, labai dėl to džiaugčiausi ir dėl to stengsiuosi. Jeigu pasitaikytų nauji įdomūs projektai, tikrai su malonumu juose dalyvaučiau.

Save įsivaizduojate kaip koncertinę atlikėją ar labiau norėtumėte kurti vaidmenis operos spektaklių pastatymuose?

Viskas priklauso nuo to, kaip toliau klostysis mano veikla, kokių sulauksiu kvietimų. Teatras uždeda tam tikrus įpareigojimus, todėl koncertinėje veikloje šiuo atveju jaučiuosi gerokai laisvesnė. Vis dėlto, jeigu būtų galimybė išbandyti save operos teatro scenoje — tikrai neatsisakyčiau.

Kurių kompozitorių muzika geriausiai tinka jūsų balsui ir kokius vaidmenis norėtumėte sukurti?

Mano balsui geriausiai tinka bel canto kompozitoriai — Vincenzo Bellini, Gaetano Donizetti, o labiau už viską mane žavi veristinė opera — itin myliu Giacomo Puccini muziką. Ar yra tokia rolė, apie kurią aš svajoju? Kai pradedi dirbti su kokia nors muzikine partija, tai bet kuri partija tuo metu tampa pačia mėgstamiausia, todėl labai sudėtinga vienareikšmiškai pasakyti, kuris vaidmuo yra mylimiausias. Vis dėlto vienas trokštamų vaidmenų galėtų būti Mimi (iš G.Puccini operos „Bohema“), taip pat labai patinka Dezdemonos personažo paveikslas (iš Giuseppe Verdi operos „Otelas“)

Kokią turite vaidmenų operose kūrimo patirtį?

Esu sukūrusi Džildos vaidmenį G.Verdi operoje „Rigoletas“, atlikau pagrindinį vaidmenį totorių kompozitoriaus Nazibo Žiganovo operoje „Altynchech“ (liet. — „Auksaplaukė“), taip pat Leilą — Georges Bizet „Perlų žvejuose“. Buvo nemažai ir tokių ne itin sudėtingų rolių, kaip Ksenija — Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“, Priliepa — Piotro Čaikovskio „Pikų damoje“, bei daugybė kitų nedidelių vaidmenų, kuriuos kurdama pradėjau dirbti teatruose kaip stažuotoja. Labai daug koncertuodavau su simfoniniais orkestrais, su koncertinėmis programomis aplankiau Sankt Peterburgo filharmoniją, Maskvą, Londoną, Helsinkį, Stambulą, kitus Rusijos ir Europos miestus.

Tikriausiai stebite Lietuvos operos ir baleto teatro spektaklius. Kokį įspūdį jums paliko čia matyti operų pastatymai? Lyginant su spektakliais Rusijoje, ar pastebite kokias nors tendencijas?

Man atrodo, kad visuose teatruose šiuo metu vyrauja viena tendencija. Galbūt pasakysiu labai grubiai, bet nelabai sveikinu šiuolaikinius operos pastatymus, kurie labai nutolsta nuo klasikos. Netikiu, kad ta pati opera „Karmen“ tampa mažiau įdomi, jei veiksmas vyksta ten, kaip parašyta klasikiniame variante, tabako fabrike ar gražių Ispanijos peizažų fone. Nuo to, kad tie vaizdai perkeliami, pavyzdžiui, į sąvartyną, opera man įdomesne netampa. Jeigu kažkada operoje buvo dainininkų dominavimo laikai, tai dabar prasidėjo režisierių epocha. Operoje daug dalykų priklauso nuo to, kaip režisierius sugeba perteikti savo idėją scenoje. Bet kokiu atveju manau, kad kiekvienas pastatymas turi būti prieinamas ir suprantamas paprastam žiūrovui. Kad žiūrovas kartu jaustų ir patirtų herojaus dramą.

Kodėl nusprendėte dalyvauti „Triumfo arkoje“?

Per tuos metus, kai susipažinome su Žaneta, kartu surengėme nedidelių koncertų. Žaneta visą laiką norėjo, kad aš dar labiau susipažinčiau su Lietuvos publika ir, kad publika išgirstų apie mane. Ji visą laiką mąstė, kaip tai būtų galima įgyvendinti, ir jai atėjo mintis, kad reikėtų mane atvesti į „Triumfo arką“. Galima sakyti, kad Žaneta mane iš tiesų atvedė į šį projektą už rankos. Esu jai labai dėkinga, nes projektas įdomus.

Kas pasikeitė nuo tada, kai pirmą kartą pasirodėte „Triumfo arkoje“?

Pasikeitimų yra įvairių. Pirmiausia teko priprasti, kad kiekvieną savaitę reikia skubiai paruošti naujus kūrinius, nors kai kuriuos iš jų esu dainavusi ir anksčiau. Tačiau buvo kūrinių, kuriuos iš tikrųjų išmokau per savaitę, nes operetės ir miuziklo žanruose save pirmą kartą išbandžiau būtent dalyvaudama „Triumfo arkoje“. Be to, tai yra nauja galimybė pažvelgti į save iš šalies, išbandyti jėgas televizijoje. Nes vienas dalykas yra gyvai bendrauti su publika salėje, o visai kas kita — dirbti su kameromis. Šis projektas mane paskatino dar intensyviau mokytis lietuvių kalbos. Taip pat jaučiu, kad atsirado ir įdomių pasiūlymų koncertuoti. Artimiausiam koncertui, kuris įvyks gruodžio 31 dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje, kartu su Šv. Kristoforo orkestru ir dirigentu Donatu Katkumi ruošiame šventinę programą.

Gal teko girdėti apie panašų konkursą kurioje nors Rusijos televizijoje?

Gaila, bet nieko panašaus Rusijoje nesu mačiusi. Todėl džiaugčiausi galėdama „Triumfo arkos“ konkursą kitiems įvardinti kaip teigiamą pavyzdį. Projektas labai naudingas dainininkams, ypač pradedantiesiems. Taip pat ir žiūrovams, nes tokiu būdu operinė muzika tampa prieinama visiems, ne vien tik sostinės gyventojams.

Kiek, jūsų manymu, šiame konkurse apskritai reikalinga komisija? Jums svarbūs komisijos komentarai?

Komisija reikalinga, nes kiekvienam dainininkui yra svarbi profesionalo nuomonė. Nebūtina visko priimti kaip kritikos, bet verta įsiklausyti į pastabas tam, kad žinotum kokia linkme toliau dirbti ir kaip tobulėti. Nesiimu ginti savęs, bet kai kada būtų galima palinkėti, kad komisija dažniau sakytų ne tik kritines pastabas, bet paminėtų ir teigiamus atlikėjų bruožus. Esu įsitikinusi, kad su vokalistais reikia dirbti labai švelniai ir atsargiai, šiame darbe slypi sudėtingi psichologiniai dalykai. Juk pradedantiesiems dainininkams itin aštri kritika gali būti mirtina ir atlikėjas gali iš viso nustoti tikėti savimi. Kritiką reikia pateikti labai rafinuotai ir dozuotai.

Dainavote įvairiomis kalbomis, bet taip ir neišgirdome jūsų dainuojant rusiškai. Galime tikėtis arijos iš rusų kompozitorių kūrybos?

Jeigu Lietuvos publikai tai būtų įdomu, aš su malonumu tokią ariją atlikčiau.

Manote, kad publikai neįdomu?

Aš šito nežinau. Kai koncertuose atlikdavau kūrinius rusų kalba, nepastebėdavau, kad publikai tai būtų išskirtinai įdomu arba neįdomu. Nes publikai įdomu būdavo absoliučiai viskas. Tad, jeigu susidomės projekto prodiuseriai, gali būti, kad šiame konkurse dar suskambės ir rusiška arija.

Artėja finalas, ar tikitės laimėti?

Tikriausiai kiekvienas eidamas į konkursą svajoja laimėti. Net jeigu taip ir neatsitiktų, manau, kad ta pergalė, dėl kurios čia atėjau, jau pasiekta. Tai yra Lietuvos publikos pripažinimas — žiūrovų palaikymas balsuojant ir žiūrovų meilė. Todėl kaip susiklostys, taip susiklostys.

Kas, jūsų manymu, tokiame projekte lemia sėkmę?

Sėkmę ar pergalę?

O pergalė — tai ne sėkmė?

Pasisekimas ir pergalė — labai artimi, bet netapatūs dalykai. Pasisekimas gali būti, bet pergalei gali pritrūkti sėkmės. Bet kurią pergalę gali lemti aplinkybės ir atsitiktinumai. Žinoma, taip pat reikalinga valia ir noras eiti pirmyn.

Kalbino RIMA JŪRAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.