Rusų sopranas Anna Netrebko, arba kitaip vadinama tiesiog „XXI amžiaus operos Diva“ — šis vardas beveik dešimtmetį puikiai pažįstamas operos mylėtojų visame pasaulyje. Niujorko „Metropolitan“, Sankt Peterburgo „Mariinsky“ teatras, „Covent Garden“ Londone, „Garnier Opera“ Paryžiuje, „Staatsoper“ Vienoje, teatro gastrolės Tokijuje (Japonijoje) — tai pagrindinės scenos, kuriose A. Netrebko kūrė vaidmenis arba surengė savo rečitalius šiais metais. Į tokį įtemptą solistės grafiką ir įspūdingą teatrinę-koncertinę geografiją gruodžio 8 dieną įsiterpė ir pasirodymas Rygoje, Latvijos nacionaliniame operos teatre. Tai pirmasis ir kol kas vienintelis A.Netrebko koncertas Baltijos šalyse. Čia ji kartu su savo vyru, bosu-baritonu iš Urugvajaus — Erwin Schrott, bei italo dirigento Claudio Vandelli vadovaujamu Latvijos nacionalinio operos teatro orkestru ir choru pristatė pustrečios valandos trukusią koncertinę programą.

Rašyti apie šį koncertą, o tuo labiau apie Anną ir jos talentą — sudėtinga, žodžiai dažnai nepajėgūs apibūdinti nei tokios daugialypės asmenybės, nei unikalaus balso skambesio. Kaip ir sudėtinga nesigėrėti ja, tiesiog norisi tai daryti atvirai ir vienareikšmiškai.

Pirmiausia, kas nustebina „gyvai“ klausantis šios dainininkės — tai kiek pasikeitęs balsas, negu jį buvome įpratę girdėti ankstesniuose koncertų įrašuose. Kaip ir pati A. Netrebko yra minėjusi neseniai per CNN televiziją rodytame biografiniame filme, po 2008-ųjų metų rugsėjo, kai susilaukė pirmagimio sūnaus, jos balsas iš labai ryškiai lyrinio soprano po truputį keičiasi į dramatinį. Ir iš tiesų, Annos balsas šiuo laikotarpiu yra išskirtinai stiprus ir pilnas, ypač išryškėjusios sodrios apatinės natos, tačiau toks pat tyras ir trapus — priklausomai nuo skambančio kūrinio. Jos atlikta Antonino Dvoržako „Undinė“ ir Giacomo Puccini Lauretos arija „O mio babbino caro“ tik dar sykį įrodė, kad A.Netrebko vokalas ir šiandien yra išsaugojęs tą unikalų lyrinį skambesį ir vis dar idealiai lakus. Klausant šių dviejų arijų nebeliko nei „čia“, nei „dabar“ — tik muzika ir akinamas Annos spindesys. Prigimtinis ir visa apimantis.

A. Netrebko dainavimas nesukelia klausytojui abejonių ar savotiško nesaugumo jausmo, kad kuriame nors kūrinyje kulminacija neįvyks ar nesuskambės viršutinė nata. Ji dainuoja tiksliai, nevengia smulkių natų, idealiai valdo kūrinio ritmiką. Puikiai žino kiekvieno personažo ir kūrinio dramaturginę pusę — jos kūno plastika tobulai atitaria balso skambesiui. Ji valdo ne tik publiką, bet ir visus, kas kartu su ja scenoje. Todėl dirbti su Anna — visada iššūkis, nes nei scenos partneris, nei dirigentas, nei orkestras negali žinoti, ką ji kaskart iškrės įaudrinta emocijų. Net ir koncertuose atlikdama tuos pačius kūrinius, solistė niekuomet nesikartoja: „bisui“ tą vakarą dainuodama savo kone vizitine kortele tapusią „Meine Lippen, sie küssen so heiss“ (iš Franzo Leharo operetės „Giuditta“), A. Netrebko, žinoma, nusispyrė aukštakulnius batelius, pasiraitojo ilgą siaurą suknelę ir pašėlusiai sukosi scenoje, tačiau raudonomis rožėmis apdovanojo ne tik apsvaigusius iš džiaugsmo ir nuostabos vyrus, sėdinčius pirmose eilėse, bet ir mėtydama gėles į antrame ir net trečiame aukštuose esančius balkonus (kur, kaip iš reakcijų galima numanyti, sėdėjo aistringiausi jos talento gerbėjai).

Kokia tą vakarą  buvo Anna? Absoliučiai visokia. Atidi ir itin susikaupusi dainuodama Liudmilos kavatiną (iš Michailo Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“), švelni ir romantiška — skambant Margaritos valsui (iš Charles Gounod operos „Faustas“), svaiginamai aistringa — Luigi Arditi dainoje „Il bacio“, taip pat dar ir gudri bei apsukri Adina (iš Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“), šįkart privertusi įsimylėti ne tik Nemoriną ir Belkorę, bet ir E.Schrott‘o vaidinamą Daktarą Dulkamarą. Šis, meilindamasis Annos Adinai, kaipmat surengė aukcioną ir žiūrovams salėje pardavė du butelius eliksyro. Tik kažkodėl ne to tikrojo meilės eliksyro — ne bordo vyno, o kito — skaidresnio ir stipresnio gėrimo.

Apskritai, bosas-baritonas Erwin Schrott koncerte atsiskleidė kaip įtaigus charakterinių vaidmenų kūrėjas, gebantis akimirksniu persikūnyti į skirtingus personažus, taip pat ir kaip temperamentingas, charizmatiškas bei absoliučiai lygiavertis partneris duetuose su A. Netrebko. Jo Leporello (iš Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Don Žuanas“) ir Mefistofelio (iš Ch.Gounod „Fausto“) arijos tą vakarą prilygo etaloniniam atlikimui. O „bisui“ pasirinktos ištraukos iš tango-operitų ir sarsuelų, akompanuojant akordeonui suskambėjo tokiomis spalvomis ir jų pustoniais, kuriuos gali perteikti tik atlikėjas, pats kilęs iš to paties krašto, kaip ir šie žanrai.

Italų dirigento Claudio Vandelli vadovaujamam Latvijos nacionalinio operos teatro orkestrui sėkmingai pavyko pajusti solistus ir perteikti daugybės skirtingų kompozitorių muziką. Orkestro puikiai atlikta uvertiūra iš Giuseppe Verdi operos „Sicilijos mišparai“ praturtino vakaro programą. Tačiau to negalima pasakyti apie Latvijos nacionalinio operos teatro chorą, kuriam pristigo ne tik įsiklausymo į atlikėjus ir orkestrą, bet ir ekspresijos. Choras tapo pernelyg formaliu fonu tokiems emocionaliems ir kūrybingiems solistams.

Nepaisant šio trūkumo, vis dėlto džiugu ir vis dar sunku patikėti, kad Latvijos nacionalinė opera sugebėjo pasikviesti tokį pirmo ryškumo operos talentą. Ir tai padarė ne po dvidešimties ar trisdešimties metų, o dabar — pačioje Annos Netrebko karjeros viršūnėje.

***

Trumpai apie Anną Netrebko:

  • Gimė: 1971m. rugsėjo 18d., Krasnodare (Rusijoje).
  • Turi Rusijos ir Austrijos pilietybę.
  • Dainavimo mokėsi Sankt Peterburgo konservatorijoje.
  • Debiutavo būdama 22 metų, Siuzanos vaidmeniu W.A.Mozarto operoje „Figaro vedybos“, Mariinsky teatre, Sankt Peterburge.
  • 2002m. debiutavo „Metropolitan“ operoje, Niujorke. Natašos vaidmeniu Sergejaus Prokofjevo operoje „Karas ir taika“.
  • 2002m. pirmą kartą pakviesta dainuoti į Zalcburgo operos festivalį, kur atliko Donnos Annos vaidmenį W.A.Mozarto operoje „Don Žuanas“. Po sėkmingo debiuto festivalyje, pasirašė kontraktą su leidybine firma „Deutsche Grammophon“, visi 5 soliniai albumai tapo platininiais.
  • Nuo 2002m. kasmet dalyvauja Zalcburgo festivalio operų pastatymuose, įspūdingiausias jų — 2005m. sukurtas Violetos vaidmuo G.Verdi operoje „Traviata“, režisierius — Willy Decker.
  • A.Netrebko su tenoru iš Meksikos Rolando Villazon, vadinami „operos svajonių pora“. Kartu sukūrė Violetos ir Alfredo vaidmenis (2005m. Zalcburgo festivalio „Traviatoje“), Mimi ir Rudolfą — G.Puccini „Bohemoje“, Adiną ir Nemoriną — G.Donizetti „Meilės eliksyre“, Manon ir Des Grieux — Jules Massenet operoje „Manon“.
  • „Jūs niekur neišgirsite geresnio dainavimo negu tai gali padaryti Anna Netrebko. Ji pateikia tokį malonų skambesį, į kurį norisi pasinerti amžiams“, - „New York Times“.
  • „Tai svajonė: virtuoziška dainininkė su begaliniu įvairiapusiškumu, stulbinama išvaizda ir neprilygstamu balsu. Lygiai taip pat galinti būti tiesiog supermodeliu“, - „Town & Country“.
  • „Prieš jus yra dainininkė, kuri turi viską: stulbinančio grynumo balsą, preciziškumą ir didelius užmojus, platų diapazoną, puikią vaizduotę, įžvalgumą ir sąmojį sumišusį su akinančia charizma. Visa tai nei akimirkai neleidžia žvilgterėti į šoną, kai ji vaidina scenoje“, - „San Francisco Chronicle“.
  • „Anna Netrebko — tai Audrey Hepburn su balsu“, - „New York Observer“.
  • A. Netrebko vizitine kortele tapusi „Meine Lippen, sie küssen so heiss“: ištrauka iš 2007m. Opera GALA koncerto Baden-Badene
Rima JŪRAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.