Lietuvos operos ir baleto teatro solistei Jovitai Vaškevičiūtei šis sezonas atnešė net tris naujas mecosoprano partijas. Spalio mėnesį ji pirmą kartą sudainavo Karmen (Georges Bizet operoje „Karmen“) ir Madaleną (Giuseppe Verdi operoje „Rigoletas“), o dabar ruošia Emilijos vaidmenį kovo mėnesį įvyksiančiai G.Verdi „Otelo“ premjerai. Dar viena netikėta ir tikra likimo dovana dainininkė vadina sausio mėnesį Kölno operos teatre, Vokietijoje šešis kartus sudainuotą Amneris G.Verdi operoje „Aida“.

Apie sėkmingą sezoną ir naujuosius vaidmenis kalbiname Jovitą Vaškevičiūtę.

Kaip manote, kodėl taip nutinka, kad štai per vieną teatro sezoną atsirado galimybė įgyvendinti bemaž viską, apie ką gali svajoti operos dainininkas, nors iki tol reikėjo taip ilgai laukti?

Manau, kad mano atveju vis dėlto susiklostė kažkokie gražūs likimo vingiai. Pasitaikė labai palanki aplinka pačiame Lietuvos operos ir baleto teatre (LNOBT), manimi ėmė vis labiau pasitikėti teatro vadovas ir dirigentai. Madalena ir Karmen — šie vaidmenys galbūt galėjo ateiti ir anksčiau, tačiau kurį laiką mano pačios gyvenime buvo visiškas štilis ir tik po 2008-aisiais metais sudainuotos juodaodės Domingos (Peter Eötvös šiuolaikinėje operoje „Meilė ir kiti demonai“) viskas staiga pasikeitė. Bet tokie tylos ir intensyvios kūrybos laikotarpiai tikriausiai yra būdingi kiekvieno dainininko biografijoje. Dainininko profesiją apibūdinčiau kaip kopimo į kalną procesą, kurio metu kartkartėmis sustoji ir tiesiog tyliai gyveni savo gyvenimą. Todėl tuos vaidmenis, kuriuos teko sukurti šį sezoną, negaliu pavadinti niekaip kitaip, kaip tik likimu.

Karmen — daugelio mecosopranų svajonė, jūsų taip pat?

Būsiu atvira — ne. Vis dėlto aš geriausiai jaučiuosi dainuodama G.Verdi operose, nes ir mano balsas, jo spalva labiausiai tinka atlikti šio kompozitoriaus muziką. Dainuodama Karmen nesijaučiu tokia begaliniai laiminga, kaip jaučiuosi dainuodama Amneris. Ir nors suprantu, kad Karmen — didžiulis ir sudėtingas vaidmuo, bet manau, kad aš vis dar neatrandu šiame personaže kažko savo, ir nebijau to pripažinti. Vis dar ieškau Karmen.

Kovo 2 dieną vėl dainuosiu šį vaidmenį ir jaučiu, kad mano antroji Karmen jau bus kitokia — su kiekvienu išėjimu į sceną jaučiuosi vis drąsiau ir tuomet jau galiu negalvoti vien apie vokalą, bet ir įsijausti į personažą. Tikriausiai viskas vyko per greitai, prieš vaidmens premjerą turėjau tik dvi repeticijas su orkestru ir tuomet dar pati nebuvau tinkamai psichologiškai pasiruošusi.

Jūs ir jūsų vaidinama juodaodė Dominga — vizualiai esate visiškos priešingybės. Tad ką randate artimo šiame personaže?

Visų pirma artima yra pati Domingos muzikinė partija, ji parašyta taip žemai, kad kartais ją dainuodama pagalvoju — ar aš esu mecosopranas, ar vis tik altas. Sodrus žemasis registras mano balsui duotas gamtos, todėl šią muziką dainuoju pasimėgaudama ir pati stebiuosi, kaip man paprasta ir patogu išdainuoti pačias žemiausias natas. Man patinka ir rudas grimas, kuriuo būnu nudažoma nuo galvos iki kojų, ir juodaodės moters judesiai — specialiai mokiausi tos specifinės sunkios eisenos. Be to, Dominga yra tarsi ir mano „agentė“, su šiuo vaidmeniu aš išplaukiau į europinę operos rinką.

Būtent Dominga suteikė galimybę šiemet Kölno operos teatre sudainuoti ir Amneris?

Taip, Kölno operos teatras apie mane sužinojo tuomet, kai šiame teatre sudainavau Domingą operoje „Meilė ir kiti demonai“. O šią žiemą netikėtai sulaukiau skambučio ir pasiūlymo dainuoti Amneris šešiuose „Aidos“ spektakliuose. Vaidmenį gavau be perklausos, be jokių atrankų. Tiesiai patekau į pirmąją atlikėjų sudėtį, kurių daugelis nuolat dainuoja Milano La Scalos teatre. Tad iš pradžių jaučiausi nedrąsiai, bet premjera pavyko — triumfavau. Jau sulaukiau naujų pasiūlymų dainuoti Kölno operos teatre ir esu visiškai apsisprendusi tiek karjerą, tiek ir savo asmeninį gyvenimą pabandyti kurti užsienyje. Bet Lietuva yra mano namai, ir visada su didžiausiu džiaugsmu norėsiu čia sugrįžti ir dainuoti.

Kokią patirtį suteikė darbas užsienio teatruose?

Darbas užsienyje labai užgrūdina dainininką. Jeigu susergu, būdama Lietuvoje galiu sau leisti nedainuoti, tuomet mane pakeičia kita dainininkė ir viskas savaime išsisprendžia. Užsienio teatruose, jeigu sergu, taip pat būtų nesunku surasti dublerį, bet suvokdama, kodėl aš ten atvažiavau, negaliu sau leisti prarasti galimybę sudainuoti savo vaidmenį. Be to, kiekvienas toks atvejis formuoja režisieriaus, dirigento ir teatro vadovybės požiūrį į tave kaip dainininką, o ten yra tikrai didelė kova. Lietuvoje tokios konkurencijos aš niekada nepatyriau. Žinoma, nei čia, nei ten nepasakysi žiūrovui, kad „labai atsiprašau, aš sergu, todėl jums šįvakar padainuosiu nelabai gerai“.

Taip pat suvokiu, kad ateina dar jaunesnė atlikėjų karta ir privalau tobulėti, nes talentingas jaunimas kvėpuoja tiesiai į nugarą ir tą ypač pajutau dirbdama užsienyje.

Šiuolaikinės operos „Meilė ir kiti demonai“ spektaklis labai neįprastas mūsų teatre, kur vis dar beveik visą repertuarą sudaro klasikiniai klasikinių operų pastatymai. Kaip šį spektaklį priėmė Kölno ir Strasbūro operos teatrų žiūrovai?

Begalinio susižavėjimo aplodismentų ten taip pat nebuvo. Spektaklis buvo priimtas gražiai, sulaukėme teigiamų recenzijų, bet vis dėlto supratau, kad nesvarbu kurioje šalyje dainuočiau, žiūrovus labiau žavi klasikiniai operos pastatymai. Strasbūro publikai „Meilė ir kiti demonai“ netgi mažiau patiko negu lietuviams. Kruvinos scenos, egzorcizmas juos nuteikė neigiamai. Prancūzams artimesni tokie operų siužetai kaip G.Bizet „Karmen“ ir Camille Saint-Saenso „Samsonas ir Dalila“.

Aš pati taip pat labiau vertinu klasikinės muzikos klasikinį atlikimą. Pavyzdžiui, „Aida“ Kölnebuvo perkelta iš senovės Egipto į popiežiaus laikus, ir vieną vakarą publika nušvilpė spektaklio režisūrą. Nors pastatymas buvo tikrai spalvingas ir gražus, bet daug kam nepriimtinas, nes labai nutolęs nuo klasikinio varianto.

Tokia populiari opera kaip „Karmen“ yra tiesiog pasmerkta sėkmei ir gerai pažįstama žiūrovams. Kaip jaučiatės dainuodama „Meilėje ir kituose demonuose“, žinodama, kad siūlote žiūrovui stebėti jam visiškai neįprastą ir kontraversišką spektaklį?

Žinoma, tame tikrai yra rizikos. Bet šiuo atveju aš suprantu ir tikiu tuo, ko iš manęs nori režisierius Silviu Purcarete, todėl visiškai paklūstu jo sumanymui. Kiek teko girdėti žiūrovų atsiliepimų, būtent mano kuriamas Domingos personažas jų nenuvylė, juos labiau nuvylė kraujo buvimas scenoje ir žiaurumas. Kaip menininkui, iš tiesų nėra labai jauku, kai jau iš anksto žinau, kad tikrai bus tokių žiūrovų, kurie nepriims visos spektaklio koncepcijos. Bet kai galvoju apie savo personažą, tai žinau, kad jis pavykęs ir man pačiai šis dalykas viską pateisina, tuomet baimė dingsta.

Minėjote, kad labiausiai mėgstate dainuoti G.Verdi muziką, bet net ir šis kompozitorius pagrindines partijas rašė sopranams, o mecosopranams atitekdavo kur kas mažesnės. LNOBT taip pat statomos daugiausia tos operos, kuriose pagrindinis krūvis atitenka sopranams. Kaip manote, ar tokiu atveju balso tipas turi įtakos dainininko karjeros galimybėms?

Tikriausiai balso tipas lemiamos įtakos neturi, nes svarbiausia atrasti savo balsui tinkamą muziką. Į teatrą atėjau su Ulrikos vaidmeniu G.Verdi operoje „Kaukių balius“, o netrukus pradėjau dainuoti Amneris „Aidoje“. Yra daugybė vaidmenų, kuriuos atlikdamas mecosopranas gali sublizgėti ryškiau nei pagrindinę partiją dainuojantis sopranas. Operos dainininko karjeroje svarbiausia turėti išskirtinį balsą — tikrą Dievo dovaną, taip pat ir aktorinę prigimtį, nes be šių duomenų nieko nebus.

Suprantu, kad mane užsienyje pastebėjo tik dėl to, jog mano balsas yra išskirtinai žemas ir turiu taip vadinamas „aksomines apatines natas“. Yra daugybė dainininkių, galinčių padainuoti aukštame registre taip kaip aš, bet tokio paties alto atspalvio dainininkių nėra daug.

 Kadangi mano pedagogė, docentė Sigutė Stonytė, kuri nuo pat pradžių pastebėjo mano gebėjimą išdainuoti „žemas apačias“, bet visą dėmesį skyrė ne vien apatinėm natom ir kartu plėtė mano balso diapazoną į viršų, todėl šiandien galiu dainuoti ir mecosoprano partijas. Kitu atveju Lietuvoje iš viso būčiau sau taip ir nesuradusi tinkamo repertuaro.

Žemesnis balsas — puiki medžiaga Richardo Wagnerio operoms. Kiek jums artimi ir įdomūs šio kompozitoriaus mitologiniai operų siužetai?

Mitologiniai siužetai man įdomūs, bet kol kas nesu pakankamai giliai išsianalizavusi R.Wagner‘io operų siužetinių linijų. Išsikėliau sau uždavinį artimiausiu metu paruošti Friką ir Erdą (iš tetralogijos „Nybelungų žiedas“), šie vaidmenys ypač svarbūs galvojant apie ateitį užsienio teatruose. Ypač jeigu susiesiu savo ateitį su darbu Vokietijos teatruose, tuomet mano balso tipui dainuoti R.Wagner’io muziką bus tiesiog būtina. Tai yra labai sudėtinga muzika ir sudėtinga personažų psichologija. Pati dainuoju Rosvaisę „Valkirijoje“, bet vis dėlto man kur kas artimesni yra gyvenimiški, „verdiški“ operų siužetai. Giacomo Puccini muzika taip pat tiesiog dieviškai graži, bet, lyg tyčia, skirta beveik vien sopranams, dainuoju vienintelį Suzuki vaidmenį spektaklyje „Madama Butterfly“.

Domingą dainuojate anglų kalba, Rosvaisę — vokiškai, Suzuki, Madaleną — itališkai, Karmen — prancūziškai. Kuria kalba dainuoti jums patogiausia?

 Prancūzų kalba turi savų privalumų, ji neleidžia dainuoti labai plačiai ir tai tikriausiai yra patogiausia kalba operos dainininkams. Bet man labiausiai patinka dainuoti itališkai. Kölno teatre kuriant Amneris vaidmenį, visas repeticijas stebėjo kalbos specialistas — tikras italas. Ir per repeticijas būdavo momentų, kad man net ašaros kaupdavosi akyse, jis vis stabdydavo ir stabdydavo dėl mažiausių tarties netikslumų. Jis labai taktiškai ir kantriai sakydavo pastabas, bet kankino mane tikrai žiauriai. Tokios precizikos iki šiol nebuvau patyrusi, tačiau dėl to esu jam labai dėkinga, nes taisyklinga tartis padeda ir vokalui skambėti taisyklingai.

Operos dainininkui puikus balsas ir kartu vaidybinis talentas — neišvengiama būtinybė ar visgi išskirtinis balsas gali atpirkti trūkumus vaidyboje?

Manau, kad tobulas, unikalus balsas gali atpirkti vaidybinius trūkumus. Galbūt tuomet žiūrovas liks nevisiškai įtikintas kuriamo vaidmens, bet liks sužavėtas puikiu balsu. Tačiau nesakau, kad tai pateisinama ir taip turėtų būti.

Ar operos teatruose galima įžvelgti prioritetus tarp muzikinio atlikimo ir režisieriaus sumanymo įgyvendinimo?

Kiek teko patirti, visuose teatruose nenuolaidžiaujama dainininkui. Štai Kölno operos teatre statant „Aidą“ režisierius buvo kantrus, bet reiklus. Tam tikrų jo siūlomų idėjų aš atsisakiau tam, kad nenukentėtų vokalo kokybė. Bet režisierius sutiko ieškoti kompromiso tik kai kuriais momentais, o kitose vietose kategoriškai pasakydavo, kad turiu daryti taip ir jokiu būdu ne kitaip.

Šiandien operoje režisierius iškyla į pirmą planą, šalia dirigento, ir sunku pasakyti, kuris iš jų tampa svarbesnis. Be to, kuo toliau tuo daugiau dėmesio skiriama atlikėjo vizualiesiems duomenims: išvaizdai, plastikai ir kitiems sceniniams gabumams.

Kuris iš jūsų vaidinamų spektaklių jums įdomiausias ir  kaip žiūrovei?

Nors šiame spektaklyje nedainuoju, bet visada su didžiausiu malonumu stebiu G.Verdi operos „Likimo galia“ pastatymą. Spektaklis ilgas, bet įdomus ir neprailgstantis, nes jame dera viskas: nuostabi G.Verdi muzika, Vytauto Juozapaičio ir Sigutės Stonytės duetas, puikios dekoracijos bei Dalios Ibelhauptaitės režisūra.

Geriausi prisiminimai yra apie du mano vaidinamus spektaklius — tai britų režisieriaus Anthony Minghella statyta opera „Madama Butterfly“ ir LNOBT Operos studijoje parengta Piotro Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“. Pirmasis spektaklis išskirtinis dėl repeticijų metu tvyrojusios visiškos ramybės, taip pat dėl savo vizualiosios estetikos, japoniškų manierų. O „Eugenijus Oneginas“ įsimintinas todėl, kad spektakliui dirigavo amžiną atilsį Vytautas Viržonis ir darbo su šiuo dirigentu patirtis yra tiesiog neįkainuojama. V.Viržonis mums buvo tarsi antras tėvas. Jis buvo labai griežtas visiems operos stažuotojams, bet tokiu būdu jis mums pirmasis padėjo suprasti, kad dainininkas, norėdamas pasiekti rezultatą, privalo labai daug dirbti.

Kalbino Rima JŪRAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.