Kauno muzikinio teatro solistė Raminta Vaicekauskaitė iki šiol daugiausia dainuodavo operetėse. Būtent už įtaigiai sukurtus operečių vaidmenis — Marica („Grafaitėje Maricoje“) ir Hana Glavari („Linksmojoje našlėje“) — dainininkė du kartus buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Tačiau Raminta prisipažįsta, kad kur kas labiau ją džiugina vaidmenys operose. Ir tokių vaidmenų kiekvieną sezoną jos repertuare vis daugiau.

Dainuojate operoje, tačiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote kamerinį dainavimą. Kodėl toks neįprastas pasirinkimas?

Akademijoje įstojau į operinio dainavimo specialybę, tad darbas operos studijoje įėjo į studijų programą ir buvo visiems privalomas. Aš su didžiausiu džiaugsmu būčiau ten vaidinusi, tačiau realus darbas nevyko. Atvirai kalbant, operos studijoje buvo dirbama likus tik savaitei iki egzaminų ir tai truko ne vienus metus, o metai iš metų. Tą paskutinę savaitę visi eidavo iš proto, balsai neatlaikydavo tokio krūvio.

Jaunam solistui, dar net nebaigusiam studijų, reikia nuolatinės, sistemingos praktikos. Tad supratau, kad pasilikdama operos studijoje tik veltui iššvaistysiu laiką ir jokios naudos iš to negausiu, ir repertuaro nesukaupsiu. Juk normalioje operos studijoje turėtų būti paruošiamos ištisos muzikinės partijos, kad baigus akademiją, parengtus vaidmenis solistas galėtų pasiūlyti vienam ar kitam teatrui. Be to, operos studijoje siūlė dar ir visiškai mano balsui netinkamas partijas.

Todėl, kai susipažinau su kamerinės muzikos dainininke ir dėstytoja Regina Maciūte, nusprendėme, kad toliau studijas tęsiu kaip kamerinės pakraipos atlikėja. Tada visi gąsdino, kad mano diplome bus parašyta, jog esu ne operos, o kamerinė dainininkė. Bet patikėkit, dar niekas to diplomo niekada nežiūrėjo. Teatre niekam neįdomu, kokius įvertinimus studijuodama gaudavau už dainavimą ar už šokį. Kiekvienu atveju savo diplomą turiu įrodyti antrą kartą — dainuodama scenoje. Todėl tikrai nesigailiu, kad pakeičiau studijas, nes su profesore R.Maciūte paruošėme labai plačią programą, dažnai dalyvaudavau konkursuose. Skamba komiškai, bet man tikrai naudinga buvo tai, kad beveik nesimokiau toje operos studijoje.

Kodėl po to pasirinkote studijas Grace, Austrijoje?

Tuomet buvo laikas, kai norėjosi save išbandyti kažkur toliau, norėjau įgyti daugiau žinių, praplėsti akiratį. Kadangi jau buvau pasirinkusi kamerinį dainavimą, tai niekur kitur kaip tik vokiškai kalbančiose šalyse galėjau toliau mokytis muzikinio žanro Lied (dainos). Mano pažįstamos kolegės kaip tik studijavo pas profesorių Josefą Loiblį, tad nusiunčiau savo įdainuotus įrašus ir jis pakvietė pabandyti laikyti stojamuosius egzaminus. Profesorius buvo jau pensinio amžiaus ir po pirmųjų studijų metų nustojo dėstyti Grace, išvyko į Miuncheną. Norėjau toliau tęsti studijas Miunchene, bet ten patekti nepavyko.

Šį sezoną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje dainavote Antonio Vivaldi oratorijoje „Triumfuojanti Judita“, vėliau ištrauką iš šios oratorijos palankiai įvertino ir „Triumfo arkos“ komisija. Ar barokinio dainavimo įgūdžius taip pat parsivežėte iš Austrijos?

Barokinis dainavimas sudėtingas tuo, kad čia balsas prilyginamas instrumentui, pavyzdžiui, smuikui. Dainuojant baroką balsas turi būti kur kas tyresnis, ne toks žemiškas kaip belcanto dainavime arba verizme. Būdamas solistas, tuo pačiu metu tarsi esi ansamblyje ir su kitais instrumentais. Iš tiesų, niekas manęs to specialiai nemokė.

Manau, kad barokiniam dainavimui, kaip ir absoliučiai visam kitam mano dainavimui, didžiulę įtaką turėjo tai, kad baigiau Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, kurioje devynerius metus mokiausi groti smuiku, o vėliau — chorinio dirigavimo. Grojimas smuiku labai išlavino klausą, atsiskaitymams turėdavau paruošti baroko kompozitorių — Johanno Sebastiano Bacho, George Frydricho Handelio kūrinius. Galų gale, net ir visiems privalomose fortepijono pamokose, be J.S.Bacho preliudų ir fugų — nepajudama nė iš vietos. Todėl J.S.Bacho muzikos esu jau nemažai ir pagrojusi, ir padainavusi. Teko dainuoti beveik visas sopranui skirtas solines kantatas, netrukus jas vėl dainuosiu balandžio mėnesį rengiamame J.S.Bacho muzikos festivalyje.

Kodėl smuikas taip ir netapo jūsų instrumentu?

Deja, bet smuikas yra labai sudėtingas instrumentas, turbūt vienas sudėtingiausių. Lenkiu galvą prieš visus instrumentalistus, bet smuikas yra vienas tų instrumentų, kur neturėdamas gero mokytojo esi visiškai niekas. Jeigu mokytojas blogai pastato rankas, toliau perspektyvų nėra. Taip nutiko ir mano atveju — rankos buvo patemptos ir tiesiog nebegalėjau toliau groti.

Labai retas Lietuvoje dėstytojas moka taisyklingai pastatyti smuikininko rankas, o tai yra viskas — pagrindų pagrindas. Po to žmonės kankinasi, persimoko iš naujo. Mano sesutė taip pat grojo smuiku, netgi įstojo į akademiją, kur studijavo smuiko specialybę, ir vis tiek dabar nebegroja. Nes irgi buvo „blogos“ rankos ir nors iš naujo mokėsi taisyklingo pastatymo, tačiau nieko iš to neišėjo. O aš truputį anksčiau supratau, kad smuiku nebegaliu groti taip, kaip norėčiau. Grojimas tapo tikra kančia: grodama nebegalėjau išreikšti savęs, negalėjau atskleisti smuiko muzikos tokios, kokią aš ją savyje girdėjau. Mano rankų pastatymas buvo labai blogas.

Pirmuosius vaidmenis sukūrėte Kauno muzikiniame teatre. Nuo ko viskas prasidėjo?

Į Kauno muzikinį teatrą patekau labai netikėtai. Čia pat, miesto sodelyje, sutikau pažįstamą, kuris dirbo šiame teatre ir jis užsiminė, kad rudenį bus statoma Emmerich‘o Kalman‘o operetė „Grafaitė Marica“ ir nėra, kas galėtų padainuoti Maricos vaidmenį. Buvo vasara ir galvojau, kad kol ateis ruduo, tai šis kvietimas užsimirš, bet visgi rudenį pakvietė dar kartą. Spektakliui dirigavo Jonas Janulevičius, o jis taip pat baigęs J.Naujalio muzikos gimnaziją, tad buvome jau seniai pažįstami ir labai gerai vienas kitą supratome.

Iš tiesų buvau labai patenkinta savo pirmuoju darbu šiame teatre. Aiškus vienas kito supratimas dirigentui ir solistui tiesiog būtinas, nes jeigu jo nėra, visa tai iškart girdisi muzikoje. Debiutas įvyko 2006 metų rudenį, o oficialiai dirbti teatre pakvietė nuo 2007 metų.

Operos solistai neretai vengia dainuoti operetėse. Didžiąją jūsų repertuaro dalį sudaro būtent operečių vaidmenys, kuo jums patrauklus šis žanras?

Pradėkime nuo to, kad operetės yra Kauno muzikinio teatro repertuaro pagrindas ir šis teatras taip gausiai lankomas žiūrovų tikriausiai būtent dėl operečių. Būtų mano valia, tai aš jose jau nebedainuočiau. (juokiasi) Žinoma, kad labiau norisi dainuoti operoje, nes ir mano balsui labiau tinka opera.

Žiūrint iš kitos pusės, negaliu užsidaryti vien operos žanre, kaip ir negaliu dainuoti vien tik kamerinę muziką arba vien operetes — norisi įvairiapusiškumo. Be to, operetė yra tas žanras, kuriame galiu atskleisti ir savo aktorinę pusę, nepaisant to, kad mano vaidinami personažai operetėse galbūt vienas į kitą panašūs — dažniausiai tai yra stiprios, kovingos, įvairiapusiškos moterys. Negalėčiau pasakyti, kad operetė yra balzamas balsui, nes labai sudėtinga vienu metu ir dainuoti, ir šokti, ir vaidinti — tai didžiulis krūvis ir balsui, ir kūnui. Po operetės spektaklio kitą dieną apskritai negaliu dainuoti, netgi paeiti negaliu, nes padus skauda nuo šokių. Todėl kuo toliau, tuo daugiau dainuoju operoje. Neseniai sudainavau Margaritą, Charles Gounod operoje „Margarita“ (arba „Faustas“), rudenį tikiuosi dainuoti Lucią planuojamoje statyti Gaetano Donizetti operoje „Lucia di Lammermoor“.

Kuri iš jūsų dainuojamų operečių yra geriausiai pavykusi arba dėl kokių nors priežasčių jums svarbiausia?

Mano manymu, geriausias siužetas yra Johann‘o Strauss‘o „Šikšnosparnyje“. Išskirti kurį nors vieną geriausiai pavykusį spektaklį yra sudėtinga, nes labai didelis skirtumas ar dainuoju naujame pastatyme, ar esu įvedama į seniai rodomą spektaklį. Taip įvesta buvau ir į „Šikšnosparnį“, ir į E.Kalman‘o „Silvą“. „Silvos“ siužetas nuostabus, ir kaskart stebiuosi, kad žiūrovai visuomet tais pačiais spektaklio momentais, tarsi susitarę, leipsta juokais. Juk kai kurie jau net ne pirmą kartą žiūri tą patį spektaklį ir mintinai žino kas, kur, kada, kaip, su kuo ir kodėl, bet vis tiek juokiasi.

Kaip apskritai vertinate šiandieninį Kauno muzikinio teatro gyvenimą?

Šiuo metu teatras išgyvena labai darbingą laikotarpį, yra vienas geriausiai lankomų teatrų Lietuvoje. O repertuaro atžvilgiu teatras taip pat labai daug dirba, per sezoną parengia po keletą premjerų, paskutiniu metu aktyviai reiškiasi ir mūsų teatro baleto trupė.

Žinoma, man visada norisi, kad repertuare būtų kuo daugiau operų, bet teatras turi atsižvelgti ir į finansinę pusę. Juk ne paslaptis, kad kai kurie spektakliai statomi vien dėl finansinių sumetimų. Turbūt todėl žaidžiama ir populiarumu, kviečiami žinomesni statytojai. Repertuaras atspindi kiekvieno teatro vidaus politiką, bet man atrodo, kad publiką reikėtų ne tik operetėmis maitinti, bet ir auginti intelektualiai, o operetėmis to niekaip nepadarysi.

Kaip vertinate tai, kad Kauno muzikiniame teatre operos atliekamos ne originalo, o lietuvių kalba?

Šiuo klausimu pataikėte tiesiai į naujausias teatro aktualijas, dabar kaip tik verda diskusijos šia tema. (juokiasi) Taip, Kauno muzikinis teatras tikrai išsiskiria tuo, kad čia visas repertuaras yra atliekamas lietuvių kalba ir, kiek man žinoma, taip buvo visą laiką, nuo pat pirmojo „Traviatos“ pastatymo 1920 metais.

Toks pasirinkimas turi ir privalumų, ir trūkumų. Yra žiūrovų, kurie operos teatruose nesilanko vien dėl to, kad nesupranta ne tik operos žanro apskritai, bet ir originalo kalbos — tai jiems galutinai išmuša norą lankytis teatre. Tad privalumas toks, kad atėję į mūsų teatrą, žiūrovai galbūt visgi supranta kažką daugiau. Bet iš kitos pusės, kai kurių klasikinių kūrinių aš tikrai niekada nenorėčiau dainuoti lietuviškai ir taip įvyko su mano parengtu Violetos vaidmeniu Giuseppe Verdi operoje „Traviata“, kurį itališkai sudainavau operos teatre, Vilniuje.

Kauno muzikiniame teatre niekas nesuprato, kaip čia dabar yra, kad „Traviata“ teatro repertuare, o aš joje nedainuoju. Taip ir atsakiau, kad nedainuoju, nes negaliu. Juk tai yra visiškas „Traviatos“ iškastravimas, negaliu klausyti, kai vertimuose šitaip išdarkomas tekstas. Galų gale, kad bent libreto vertimas būtų kokybiškas, nes Lietuvoje turime tris „Traviatos“ vertimo variantus ir dar kiekvienas pagal juos pasidaro savo versiją, kas kam patogiau dainuoti. Tai absoliučiai netikslu ir atitolsta nuo originalo. O dar juokingiau, kad libretai dažnai verčiami ne iš originalo kalbos, o pavyzdžiui, iš rusų. Aš kategoriškai atsisakiau dainuoti Violetą lietuviškai, todėl teatre buvo priimtas sprendimas, kad tebūnie, tegul Raminta dainuoja itališkai. (juokiasi) Balandžio mėnesį teatre bus operos savaitė, tuomet ir galėsiu padainuoti itališkai.

Jūs — itališkai, o visi kiti?

Būtent. Pas mus per tą operos savaitę dažniausiai atvyksta koks nors svečias, kuris dainuoja originalo kalba, o visi kiti dainuoja lietuviškai. Dar gerai, jeigu solisto partneris taip pat dainuoja originalo kalba, nes kitu atveju duetuose būna labai juokinga. Visų pirma, tai žiauriai sunku. Kai su teatru gastroliavome Kijeve (Ukrainoje), man teko dainuoti Silvos ir Edvino duetą (operetėje „Silva“). Aš dainavau lietuviškai, o vietinis baritonas — ukrainietiškai. Per repeticiją abu pamiršome žodžius, ten buvo kažkas nepaprasta, tiesiog nesuvokiama — po to dar ilgai kvatojomės.

O dabar didžiausia diskusija vyksta dėl kito sezono „Lucia di Lammermoor“ premjeros, kurią statyti pakviesta režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Taigi, režisierė pasakė, kad reikės dainuoti itališkai ir ne kitaip. Įsakymas teatre dar neišleistas, bet aš jau išmokau beveik visą partiją itališkai, nes jau ko, bet belcanto operos lietuviškai neįsivaizduoju. Nors, beje, Lietuvos operos ir baleto teatre ši opera buvo rodoma būtent lietuviškai.

Per vieną repeticiją šiuo klausimu teatre užvirė arši diskusija, įvyko tikras kolektyvo pasidalijimas. Kai kurie pradėjo rėkti, kad dainuoti itališkai yra visiška nesąmonė, nes žiūrovai užmigs ir nieko nesupras. Visai nesutinku, juk bus švieslentės ir visas libretas išverstas į lietuvių kalbą. Dar klausiau dirigento Juliaus Geniušo, kuris diriguos šį spektaklį, tai jis man taip pat patvirtino, kad bus itališkai. Labai apsidžiaugiau, nes jau esu beveik viską išmokusi, o persimokyti būtų labai sudėtinga. (juokiasi)

O toks pasidalijimas į dvi stovyklas susijęs su skirtingomis atlikėjų kartomis ar tai kiekvieno individualus supratimas?

Sunku pasakyti, galbūt vyresni teatro solistai labiau pageidautų dainuoti lietuviškai. Bet toje diskusijoje dalyvavo vien jauni atlikėjai ir tarp jų buvo ryškus susiskaldymas. Kiekvienas kovojo už savo požiūrį, štai Liudas Mikalauskas buvo baisiausiai nusiteikęs prieš originalo kalbą ir piktinosi, kad kai Vilniuje dainavo Figarą, publika žiūrėjo ne tik į jį, bet užvertusi galvas švieslentėje skaitė libretą. Ir šiuo atveju galėčiau sutikti, juk Wolfgango Amadeus Mocarto „Figaro vedybos“ yra opera buffa, kiekviename rečitatyve ten įvyksta daugybė mizanscenų, bet dainuoti lietuviškai belcanto operoje...

Nesuprantu, kodėl neduodama žiūrovams pasirinkti, kodėl vien tik lietuviškai — juk čia laisva šalis, o nėra pasirinkimo teisės. (juokiasi) Jau net nebekalbu apie tai, kad Georges Bizet „Karmen“ mūsų teatre rodoma lietuviškai. Tos pačios „Traviatos“ siūlyčiau rodyti du variantus, vieną — lietuviškai, kitą — itališkai. Juk „Traviatą“ tai tikrai visi žino — toks populiarus siužetas, kad nereikia nė švieslentės.

Šį sezoną LNOBT scenoje sudainavote Violetą „Traviatoje“. Kodėl šis spektaklis buvo vienintelis?

Kol kas vienintelis, bet nemanau, kad paskutinis. Man tikrai labai patiko dirbti su režisieriumi-statytoju Gediminu Šeduikiu — jis visuomet į spektaklius įveda naujus atlikėjus. Žinoma, turėjau labai mažai repeticijų, buvo pasakyta, kad „duok dieve, jeigu apskritai bus repeticija su orkestru“, bet ačiū dievui, visgi buvo. O situacija tokia, kad iki tol teatre niekada nebuvau dainavusi visos Violetos partijos, o čia dar teatras didžiulis, bijojau paskęsti toje erdvėje. Tiesą sakant, turiu ir to spektaklio įrašą, bet kol kas dar bijau jį perklausyti.

Bet, regis, nepavedžiau nei dirigento, nei režisieriaus. Aišku, viskas būtų buvę dar geriau, jeigu Alfredo vaidmens atlikėjas (latvis Andris Ludvigs) būtų atvažiavęs ne spektaklio išvakarėse. Teko repetuoti vien su menamais scenos partneriais, nes tuo metu visas teatras buvo paleistas nemokamų atostogų. Žodžiu, repeticijos vyko maždaug taip, kad G.Šeduikis kažką pamurmėdavo, kažką padainuodavo dirigentas, dar kažką — koncertmeisterė. O po to kai jau vyko spektaklis, kai visi atlikėjai savo vietose, tai, aišku, kad patyriau šoką. Sudėtinga, kai tokios sąlygos, bet ką padarysi, tiesiog dar vienas išbandymas ir tiek.

Šiame teatre taip pat dainavote Kseniją Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“. Tai tapo dar vienu išbandymu?

Tikrai taip, tik ten buvo kitoks išbandymas, nes scenoje jaučiausi lyg būčiau visai nuoga. Ten yra tokia scena prie jūros, veiksmas vyksta paplūdimyje, o aš — su maudymosi kostiumėliu, basomis kojomis... O siaubas, čia juk siaubas siaubas! (kvatojasi)

Jau kai Kauno muzikinio teatro operetėje „Monmartro žibuoklė“, kur vaidinu Ninon, išdrįsau išeiti į sceną su pozuotojos apranga, tai jau ir tada man buvo iššūkis. Bet ten bent jau yra kažkokia apranga: ir kojinės, ir dar vienos tinklinės kojinės, ir korsetas, o po to dar ir chalatėlį duoda. O čia — basomis, siaube! Ir dar tas maudymosi kostiumėlis mažas! Visos kitos atlikėjos tai mažos, kūdos... O dar kai naujas spektaklis, tai ten visi akis išvertę į mane spoksojo. Tik išeinu į sceną, ir visi kulisai sausakimši — choristams, kitiems solistams visai nereikia ten būti, bet visi ateina pasižiūrėti kaip aš ten iš tiesų atrodau su tuo maudomu. Tai jau po generalinės repeticijos sakiau, kad galiu taip nuoga ir per visą Vilnių pereiti, kad man visiškai nesvarbu, nes vis tiek jau visi matė. Bet tai kažkas tokio... nežinau, jausmas toks, lyg būčiau visiškai nuoga.

Kuriame vaidmenyje jaučiatės atsiskleidusi ir kaip dainininkė, ir kaip aktorė?

Labai sunku kažką įvardinti. Man labai mielas Violetos vaidmuo „Traviatoje“, dėl to, kad čia nereikia koketuoti. Na taip, pirmame veiksme truputį tenka, bet čia smulkmena, palyginus su tuo, kiek mes visi prisikoketuojame vaidindami operetę. O man jau taip neskanu ir pabodę nuolat vaidinti linksmą, mielą, gražią, įdomią. Norisi rimtesnių vaidmenų, tokia buvo Margarita „Fauste“. Dabar bus Lucia, jau įsivaizduoju koks galėtų būti šis personažas.

Gaila, kad susirgau prieš pat „Triumfo arkos“ finalą, nes kaip tik ketinau padainuoti Lucios išprotėjimo sceną. Linksmais vaidmenimis tiesiog persisotinau, jau norėčiau vaidinti ne kažkokias miuzetes, koketes, ar Ninon. Nors jeigu rečiau vaidinant, tai kodėl gi ne? Juk šiaip gyvenime sau neleidžiu daryti tokių dalykų, kokius, vaidindama šiuos personažus, galiu patirti scenoje. Negaliu būti kasdienybėje tokia ekstravagantiška kaip Ninon, niekas paskui mane nelakstys, nekilnos ir negarbins. Tokį vaidmenį sudainuoti užtenka kartą per mėnesį, užtektų ir kartą per du mėnesius, bet jeigu dažniau, tai ne, taip man nepatinka.

Kalbant apie „Triumfo arką“, kodėl dalyvavote tik trečiajame projekto sezone?

Visi to paties klausinėjo ir per pirmąjį, ir per antrąjį sezoną. Visų pirma, manęs niekas nekvietė, nors galbūt pirmame ir antrame sezonuose galėjo dalyvauti visi norintys, šito aš tiksliai nežinau. Tiesą sakant, man nepatiko šio projekto taisyklės. Nepatiko dėl to, kad balsavimas yra neteisingas. Juk tai vienintelis televizijos konkursas, kuriame dalyvauja profesionalai, o vertina vis tiek ne profesionalai. Taip, suprantu, vertina ir profesionalai, bet publikos balsas lieka viršesnis. Pasibaisėjau, kai dėl šios priežasties pirmojo sezono finale neliko Ievos Prudnikovaitės, čia juk visiškas nesusipratimas. Antruoju sezonu apskritai nusivyliau, nes ten net nebuvo surinkta normali komanda.

O dėl mano dalyvavimo trečiajame sezone buvo daug diskusijų. Pirmiausia norėjau sužinoti, kokie bus kiti dalyviai ir kas bus komisijoje. Kai projekto prodiuseris išvardijo komisijos narius, tai tuomet atsisakiau dalyvauti. Kaip gali būti komisijoje tie žmonės, kurie kitą dieną kartu su dalyviu stovi toje pačioje teatro scenoje — čia juk visiška nesąmonė. Visų pirma, tai yra neetiška ir taip negalima, bet neretai tokiomis povandeninėmis srovėmis ir buvo žaidžiama „Triumfo arkoje“.

Visgi prodiuseris kažkaip mane įkalbėjo — sutikau su sąlyga, kad ateisiu tik į trečiąjį turą, o po to prikalbino ateiti bent jau į antrąjį. Planavau projekte pasirodyti vėliau, nes tuo metu turėjau daugybę koncertų ir mačiau, kad visko neaprėpsiu, laidos filmavimas atimdavo daugybę jėgų ir energijos. Atrodo, padainuoju tik tris minutes, o išsunkia tarsi būčiau dainavusi visą spektaklį. Po to atsisėdusi į tą raudoną sofutę net nesuprasdavau pusės pastabų, kurias pasakydavo komisija. Užtat niekas komisijai ir neprieštaraudavo. Nors jei ir prieštarautų, tai vis tiek to neparodo žiūrovams. O jau kai išklausiusi pastabas nulipdavau nuo scenos, tai galvodavau, kodėl nieko nepasakiau? Nežinau, bet labai vertinti kokybės atžvilgiu šio konkurso nereikėtų, šiaip ar taip — ten juk mikrofoninis dainavimas, visai kita specifika.

Neseniai išleidote ir savo solinį kompaktinį diską „An evening with... Raminta Vaicekauskaitė“, kuriame W.A.Mozart, G.Bizet, G.Verdi, J.Strauss, Sergei Rachmaninoff, Federico Moreno Torroba, Joaquin Turina kūriniai — programa išties ambicinga. Kodėl pasirinkote tokį repertuarą?

Disko išleidimą finansavo mano draugai iš Vokietijos, jie visiškai manęs nevaržė ir suteikė galimybę įrašyti tai, ką visą laiką norėjau dainuoti, todėl čia sudėta visko po truputį. Į pagalbą pasitelkiau savo mėgstamą koncertmeisterę Indrę Baikštytę, kartu įrašėme programą, su kuria taip pat ir koncertuojame. O „E strano“ ir „Sempre libera“ iš „Traviatos“ buvo pirmiausia įrašinėjama kitam diskui, kartu su Kauno simfoniniu orkestru ir Merūnu Vitulskiu, vėliau paprašiau, kad leistų šiuos kūrinius panaudoti ir mano kompaktiniame diske.

Apie savo kuriamus vaidmenis, apie darbą teatruose, apie dalyvavimą televizijos projekte „Triumfo arka“ ir kitomis temomis atlikėja nevengia kalbėti tiesiai, kritiškai ir labai emocingai. Kaskart klausantis jos įžvalgų ar prisiminimų būdavo sunku sulaikyti juoką. Pokalbio metu nuolat kvatojo ir pašnekovė. Tad belieka tik apgailestauti, kad užrašytame interviu negirdime Ramintos juoko, visgi kai kur neišvengiamai teko šį juoką jos atsakymuose tiesiog pažymėti.

Kalbino Rima Jūraitė

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.