„Eugenijus Oneginas“: viena chrestomatinių plačiai žinomų istorijų, apie kurią būti ničnieko negirdėjus — ano meto Rusijoje, o šiandien ir visur kitur — beveik „blogas tonas“. Ir jeigu išsyk mintyse nepraskrieja ištisas siužetas, tai iškyla įvairios nuotrupos, vaizdiniai ar bent kulminacinė Onegino ir Lenskio dvikovos scena. Tad turbūt nereikia pernelyg stebėtis, kad opera „Eugenijus Oneginas“ neretai lydima nežinojimo arba tiesiog pagundos tapatinti ją su eiliuotu Aleksandro Puškino romanu. Ir užuot sukuriant iš Piotro Čaikovskio muzikos bei jo paties libreto gimusios operos interpretaciją, operos teatro scenoje, deja, nuolat statomas Puškino „Eugenijus Oneginas“, palydimas Čaikovskio muzikos „akompanimentu“. Lietuvos operos ir baleto teatre „Eugenijaus Onegino“ ėmėsi visai jaunas (28 m.) rusų režisierius Vasilijus Barchatovas. Ir ėmėsi ne romano, bet — operos.

V. Barchatovui nerūpi kaip nors specialiai aktualizuoti „Eugenijaus Onegino“ siužeto ar „pritempti“ herojų prie šių dienų gyvenimo ritmo. Jam įdomi ir nesvetima klasikinė istorija — o kad ši atgytų tereikia įpūsti rusiškos dvasios. Ir kas gi kitas tai gali geriau, nei kūrėjas iš Rusijos? Justi, kad režisierius visiškai pasitiki kompozitoriumi, naratyvia Čaikovskio muzika, o tai tampa tikra vertybe režisūrinio operos teatro epochoje.

V. Barchatovas apskritai atsisako istorinio laiko kategorijos: tokia naiviai „knygyne romantika“ įtikėjusi kaimo mergaičiukė Tatjana, pasiturintis Greminas, inteligentiškas, iš tikro kultūros lopšio paviešėti į provinciją atvykęs peterburgietis Oneginas ir kaimo švenčių lyg išganymo nuo kasdienybės rutinos laukiantys vienodi, tarsi saulės išblukinti ir dulkėti jų drabužiai, valstiečiai — visi jie bemaž tokie patys arba labai labai panašūs, lygiai kaip ir prieš du šimtus metų šiandien išsibarstę po Rusiją. Režisieriui svarbiausia netgi ne siužetas, o personažai: jų motyvai, pasirinkimai ir potyriai — likimo paženklinti žmonės.

Ir štai paradoksas. Larinų sodyboje, aplink nedidelį namelį sukinėjasi Auklė (Eugenija Klivickaitė) ir Larina (Inesa Linaburgytė) su dukterimis: tikra rusiška prigimtimi apdovanota, audringo temperamento Olga (Jovita Vaškevičiūtė) ir iki skausmo santūri, kur kas lietuviškesnė Tatjana (Sandra Janušaitė). Intravertė Tatjana nuo ankštame namelyje nuolat šurmuliuojančių artimųjų slepiasi lauke, po terasos laiptais. Tai jos erdvė, kurioje saugiausia pasiduoti kol kas dar nedrąsių romantiškų svajonių pagundai. Šią užsisklendusią paprastą kaimo mergaitę — jaunutę ir naivią Tatjaną — S. Janušaitė kuria su pernelyg uolia rimtimi, monumentaliai, ir Tatjanoje maža telieka jaunystės, kuri taip žavės Oneginą. Tatjanos jausmai kartkartėmis prasiveržia ilgoje laiško Oneginui scenoje, bet štai III veiksme, kai Tatjana — jau kunigaikščio Gremino žmona, Peterburgo aukštuomenės dama, staiga atvykusiam ir karštai meilę išpažįstančiam Vytauto Juozapaičio Oneginui ji vis tiek nepaprastai tolima — šalta ir vėl užsisklendusi. O juk Onegino sugrįžimas — tai ir prisiminimai apie pirmąją meilę bei jos teiktas nepamatuotas viltis, ir dilema: likti ištikimai Greminui ar po šitiekos metų staiga patikėti Oneginu?

Ir visiška Tatjanos priešingybė Olga — sodriomis altinėmis spalvomis pripildyto mecosoprano J. Vaškevičiūtės kuriama herojė. Tokia tikra, abiem kojom stovinti ant žemės, o ne skrajojanti svajonių pasaulyje, tačiau kartu ir visiškai nenuspėjama — čia pasitikinti savimi ir nerūpestinga, o kartais atžagari, netgi grubi. Šioji Olga, atrodo, visai netiki širdingomis savo sužadėtinio jaunojo poeto Lenskio eilėmis, bet toks dėmesys jai visgi malonus. Kaip ir malonu koketuoti su Oneginu — o čia pat, po akimirkos, ji jau lyg pašėlęs berniūkštis kieme suka ratus dviračiu ir kviečia Lenskį - ją pavyti.

Merūno Vitulskio Lenskis — be galo šviesus žmogus, kuriame poetiškai dera ramybė ir jausmingumas, žemiškumas ir pakylėjimas, spinduliuoja begaline inteligencija (o pastarosios juk nesuvaidinsi). Vaidmuo nedalomai susilieja su atlikėjo prigimtimi; Čaikovskio muzika tarsi specialiai parašyta šiam puikiam lyriniam tenorui. Ir todėl tik dar sunkiau atsitokti išvydus tragišką ir beprasmišką, netgi, sakyčiau, absurdišką Lenskio mirtį. Režisierius pateikia netikėčiausią staigmeną: čia nenuaidi šūvis. Dažniausiai itin tradiciškai statomą, juokingomis vaidybos klišėmis apaugusį dvikovos epizodą (ko verta vien patetiška to momento atmosfera: nusitaikymas, kurtinantis šūvis ir teatrališki operos solistų kritimai, stengiantis kuo patogiau įsitaisyti ant kietų scenos grindų?) V. Barchatovas regi visai netradiciškai. Oneginas ir Lenskis delsia, mėgina išvengti kovos (režisierius akcentuoja nerimastingą Lenskio būseną iki dvikovos), bet apspitusi minia nebepaleidžia savo „herojų“, nes žmonėms reikia reginio. Įvyksta susistumdymas, ir jau net nespėji susivokti, kai Lenskis aukštielninkas krinta ant užšalusios upės ledo. Dėl susirėmimo metu patirto smūgio į galvą ar tiesiog slystelėjęs? Dvikova tarsi nė neįvyko, tačiau likimo Lenskis neišvengia.

Tokiomis netikėtomis Lenskio žūties aplinkybėmis režisierius sukuria svarbiausią spektaklio kulminaciją, kuri įvyksta II veiksmo finale — o juk laukia dar vienas veiksmas, nukelsiantis herojus į Peterburgo geležinkelio stotį. Ir beje, visiškai neaišku, kodėl Gremino ir jo žmonos Tatjanos garbei surengtas priėmimas vyksta stotyje. Rodos, tik todėl, kad toje pačioje ištuštėjusioje stotyje vėliau santykius aiškinsis Oneginas ir Tatjana, o juos lyg koks pakeleivis iš tolo stebės Greminas (Egidijus Dauskurdis). Nors režisierius, perkeldamas herojus į geležinkelio stotį, pateikia įdomią aplinkybę — tarsi nuojauta apie artėjantį traukinį, kuris visiems laikams gali išsivežti Tatjaną; apie tai, kad laikas Onegino meilės išpažinčiai, laikas, per kurį dar galbūt galima įtikinti Tatjaną, tiesiogiai priklauso nuo traukinių tvarkaraščio. Vis dėlto antroji dramaturgiškai ne mažiau svarbi kulminacija — Onegino ir Tatjanos jausmų išpažintis — taip ir neįkaista iki reikiamos temperatūros. Tad tenka stebėtis, ar tikrai reikalinga toji traukinių stotis? Juolab kad pertrauka dekoracijoms pakeisti trunka ilgiau negu visas III veiksmas.

Režisierius operos žanre neretai komplikuotiems momentams, kai atlikėjai pasirodo scenoje ir iš jos pasitraukia rado motyvaciją, taip išlaikydamas labai vientiso spektaklio įspūdį. Olga tarsi dūkdama iš scenos išvažiuoja dviračiu, o jai iš paskos nuseka Lenskis arba veikėjai, įsukti žiemos siautulio, rogutėmis leidžiasi nuo kalniuko ir tiesiog pranyksta užkulisiuose. O štai masines scenas V. Barchatovas pernelyg stengiasi „įveiksminti“: kiekvienas čia atkartoja vis tą patį veiksmą-temą ir tai neleidžia išvengti monotonijos, iliustratyvumo, pristinga žaismės. Kaimo šventėje besilinksminantys persirengėliai zuja po sceną, žiemos epizode vis lekiama ir lekiama rogutėmis nuo kalno ir skrieja sniego gniūžtės, maudynių scenoje — merginos, rodos, visą amžinybę gręžia šlapias kasas. Bet kai tik į Tatjanos vardines atvyksta prancūzas Trikė, visas rusiškas kaimas — nuobodus ir dykinėjantis, bent trumpam šventėje įsisuka į tikras linksmybes, o nuo rusiškai prancūziškus kupletus atliekančio Rafailo Karpio Trikė nebeįmanoma atplėšti akių. Gal tik vienintelei Tatjanai visai nerūpi taškuota atlasine suknele ir kailinio žvėrelio apykakle pasidabinusio ir pokštus krečiančio Trikė dainos.

Visgi visame spektaklyje justi, kad režisierius kiek per atsargus, tačiau gerbtina jo atida muzikai. V. Barchatovo „Eugenijaus Onegino“ interpretacija, rodos, labai paprasta: sukurti scenoje provincijos nuobodulį ir paprastų valstiečių kasdienybę praskaidrinančios šventės atmosferą, o visai greta parodyti šiems paprastiems žmonėms neregėtos ir gal net neįsivaizduotinos prabangos, rafinuoto bendravimo ir etiketo taisyklių susaistyto Tatjanos — jau Peterburgo aukštuomenės damos — gyvenimą. Ir šis, nesiekiantis nei pernelyg nustebinti, nei šokiruoti, režisieriaus siūlomas „Eugenijaus Onegino“ variantas anaiptol nėra klaidingas. Tačiau kad pradėtum visiškai pa(si)tikėti V. Barchatovo sumanymu vis kažko pristinga: kai be didesnių priekaištų pavyksta gėrėtis vokaliniu atlikimu (o pirmąjį premjeros vakarą — gegužės 18 d. — dauguma solistų dainavo pakankamai stabiliai) — kartais abejonių sukelia dainininkų vaidyba, trūkinėja personažų dramaturginė raida, o kai solistai jau visapusiškai panyra į vaidmenis — juos nustelbia įkyriai monotoniškos masinės scenos arba nežinia kur nuskuba Roberto Šerveniko diriguojamas orkestras.

 Rima Jūraitė

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.