Be uždangos...

Režisierius T. Varnas: „Savo darbo romantizuoti nėra kada“

Titas Varnas per dvidešimt metų vadovavo vaikų ir jaunimo dramos studijoms. Kai kurie buvę jo mokiniai dabar vaidina ar patys režisuoja profesionalaus teatro scenoje, tarp jų – Gytis Ivanauskas, Aurimas Žvinys, Artūras Sužiedėlis, Algirdas Gradauskas, Rūta Papartytė. Kelias aktorių ir režisierių kartas užauginęs ir 2007 m. iš Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) išėjęs T. Varnas statė spektaklius su neįgaliaisias ir kurčiaisiais, Nacionaliniame dramos teatre dirba režisieriaus asistentu.

Plačiau

KOMENTARAS. Daug triukšmo dėl..?

Apie tai, kad „Sirenų“ festivalyje bus rodomas „Naujosios teatro realybės“ prizu apdovanoto italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ buvo paskelbta dar vasaros pradžioje, tačiau nei religinės bendruomenės, nei politikai tuomet nepanūdo pasidomėti, ką slepia toks intriguojantis kūrinio pavadinimas. Bet gal ir nieko keista: vasara — atostogų metas, o ir iki rinkimų dar buvo laiko. Bet štai užteko provokatyvios žinutės laikraštyje ir per vieną rytą suputojo tokios diskusijos ir interpretacijos (apie spektaklį, kurio dar nė vienas nebuvo matęs!), kad belieka diagnozuoti, jog toji neetiška provokacija pavyko, o Seimo rinkimai jau visai arti. Regis, tuomet jau net nebuvo kito kelio kaip tik rinktis, kurioje barikadų pusėje stovėti.

Plačiau

KOMENTARAS apie įspūdingą Dmitrijaus Chvorostovskio baritoną ir koncerto organizavimo (ne)kultūrą Lietuvoje

„Šiuolaikiniame operos pasaulyje jis bene vienintelis tikrasis sekso simbolis“, - taip bemaž du mėnesius buvo triūbijama radijo ir televizijos reklamose, tokio turinio informacija atakavo interneto naršytojus. Jis — tai pastarąjį dešimtmetį vienas ryškiausių operos scenoje, jeigu ne pats ryškiausias, baritonas — Dmitrijus Chvorostovskis.

Plačiau

Vikingo maža belikę

Kai Borisas Dauguvietis Valstybės teatre pastatė Henriko Ibseno „Helgelando karžygius“, scenoje kyšojo popierinių fiordų maketai, kino ekrane bangavo ir ošė jūra, už scenos žvangėjo ginklai. H. Ibseno pjesė remiasi herojiniu germanų-skandinavų epu, o spektaklio scenovaizdžiu tąsyk siekta sukurti natūralistinę iliuziją. B. Dauguviečio „karžygiai“ scenon žengė 1925-aisiais — tai buvo penktieji Valstybės teatro Kaune (besikuriančio profesionalaus lietuvių teatro) gyvavimo metai. Ir jau tada spektaklio režisierius neišvengė aštrių, nė trupučio nenuolaidžiaujančio teatro kritiko Balio Sruogos strėlių. Prabėgus beveik visam amžiui, šią itin retai statomą pjesę Vilniaus mažajame teatre ėmėsi režisuoti aktorius Ramūnas Cicėnas, tokiu pasirinkimu užminęs mįslę: kuo (ir ar apskritai) gali būti aktuali pjesė apie vikingus šių dienų teatre?

Plačiau