Dar būdamas Vilniaus universiteto politologijos studentas Karolis Kaupinis režisavo filmą „Misija. Sibiras'11”. Bakalaurinis jo darbas – filmas „Belaukiant laisvės, arba nusišypsok mums, Berlinai“ apie laisvės sąvoką Rytų Europoje. Naujausias Karolio bandymas kine – tarptautiniuose festivaliuose pripažintas trumpametražis filmas „Triukšmadarys“ su Valentinu Masalskiu.

Šis aktorius ir režisierius – vienas iš K. Kaupinio mokytojų. Vaikinui neteko specialiai studijuoti kinematografijos ar scenarijų rengimo, tačiau šios srities žinių jis semiasi bendraudamas su kūrėjais. Vis dėlto Karolis savo laiką dalija kinui ir darbui televizijoje.

„Geriausia, kai pajamų šaltinis teikia pilnatvę. Bet dažniausiai būna taip, kad kūrybiniai interesai visai neteikia pajamų. Tada tenka ieškoti aukso vidurio“, – apie kūrybines ambicijas ir darbą LRT „Pasaulio naujienose“ kalba K. Kaupinis. Per mūsų pokalbį vis grįždavome prie klausimo, kokia užsienio naujienų prasmė šalyje, kurios gyventojus komercinės televizijos šiandien laiko visiškais idiotais.

Kaip patekai į televiziją?

Čia nėra jokios ypatingos istorijos. Įprasta, kad užsienio naujienų žurnalistais tampa studijavę arba Žurnalistikos institute, arba Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Daug kas iš ten atlieka praktiką televizijoje. Mane rekomendavo, pabandžiau ir likau. Bet niekada negalvojau apie žurnalistiką ir nesibroviau į televiziją.

Kai įsidirbau, man tapo įdomu, kam apskritai yra naujienos, kam jas skaityti. Šiais laikais tai absoliučiai nekvestionuojamas autoritetas.

Man irgi kilo šis klausimas, kai prie straipsnių apie Dalai Lamos vizitą pasipylė komentarai, kodėl jis ir tas jo Tibetas mums turėtų rūpėti, kai čia šildymo sąskaitos tokios didelės...

Tas klausimas, kodėl tai man turėtų rūpėti, yra legitimus. Didžioji dalis pasaulio naujienų šiandien žiūrovui gali sukelti vienintelę emociją – „o, viešpatėliau“. Visur kataklizmai ir karai, nežmoniška žmonių kančia ir įvairiai besireiškiantis blogis, o žiūrovas tiesiog verčiamas tai matyti, tačiau pačios naujienos dažniausiai nesiūlo sprendinių ar išeities.

Tad į tai žiūrint apima didžiulis bejėgiškumo, kaltės jausmas, pyktis ant kaltųjų, kartu negalėjimas realizuoti tą pyktį. Tai britų dokumentininko Adamo Curtiso pastebėjimas.

Todėl man atrodo, kad transliuojant naujienas iš užsienio, vienas iš pagrindinių tikslų turėtų būti sukelti žmogui empatiją, kad, žiūrėdamas į kitų kančią, jis kažko išmoktų ir pagalvotų apie save, suprastų, kad tai, kaip gyvena jis, yra pakankamai gera situacija, palyginti su nemaža dalimi žmonijos. Kad galų gale nėra jokio „užsienio“ – tiesiog tie patys bendražmogiški klausimai ir problemos, nuo kurių valstybių sienos neapsaugo. Ir gal tada šildymo kainos atrodys pakankamai išgyvenamos.

Tai kaip per naujieną apie kraupią tikrovę sukurti empatiją, apie kurią kalbi?
Jeigu Siriją nuolat matau tik kaip karo niokojamą kraštą, mano galvoje ilgainiui susiklosto vaizdinys, kad karas yra antras tos šalies pavadinimas. Pamirštu, kad karas ten – tokia pati tragedija, kokia taptų karas čia.

Pamirštu, kad ten žmonės irgi turėjo mėgstamiausius muzikos įrašus, sudėtus kur nors prie muzikinio centro namuose. Kad savaitgalio vakarais su šeima eidavo į parką. Kad po vakarienės su draugais pasakodavo vieni kitiems, ką perskaitė knygoje, lygindavo kainas parduotuvėse ar bardavosi šeimoje dėl to, kas lygins. Ir jiems taip pat atrodė, kad tas rytinis barnis dėl lyginimo buvo didžiausia problema, sugadinusi nuotaiką. Iki tol, kol atėjo karas.

Todėl verta parodyti žiūrovams, kad tai yra galima ateitis ir niekas nėra nuo to apsaugotas. Naudinga permąstyti mūsų dabartinę situaciją. Bet tam turiu kaip nors sukelti žiūrovų bendrumo jausmą su tais menkai pažįstamais žmonėmis. Vienas iš būdų – ieškoti paralelių. Paralelių tarp kultūriškai skirtingų, bet kasdienio gyvenimo prasme, ritualais, jausmais ir emocijomis labai panašių „mūsų“ ir „jų“.

Naujiena įgyja prasmę, kai praneša kažką daugiau. H. Davidas Thoreau sakė, jog užtenka pranešti apie sausrą vieną kartą, kad sužinotum, kad toks dalykas egzistuoja. O visus kitus kartus kalbant apie vėl ir vėl pasikartojančią sausrą, reikia sužinoti kažką daugiau. Turbūt labiausiai – ką turiu išmokti apie save iš to, kad kažkur nuolat kartojasi sausra?

Tai vienas iš pagrindinių tarptautinių naujienų tikslų – išmokti kažką apie save patį. Kad pasidžiaugčiau tuo, ką turiu, pagalvočiau, kaip tai išsaugoti. Ką turiu padaryti aš pats, kaip žmogus.

Jei esu visai ribotas ir nematau jokių kitų realybių, tai Afrika man asocijuosis tik su išpūstais pilvukais, Kinija – su pandomis zoologijos sode, Pietų Amerika – su karnavalais, ir tada mano problemos bus pačios didžiausios, o mano valstybė – pati kvailiausia. Nes žinau, kas čia vyksta, bet nežinau, kad tai bendražmogiška.

Taigi, Lietuva pasaulio naujienų fone neatrodo labai prastai?

Lietuva pasaulio naujienų fone atrodo labai vykusiai. Tai vidutinė valstybė, gyvenanti su paprastomis problemomis. Milijonai viso pasaulio žmonių norėtų gyventi taip, kaip gyvename mes. Tad žiūrint užsienio naujienas, atrodo, kad reikėtų džiaugtis kiekviena diena.

Koks regionas tave patį labiausiai jaudina?

„Jaudina“ – ne tas žodis. Man įdomu tai, kur turiu didžiausią galimybę kastis. Dabar, kai šnekame, rengiu siužetą apie „Islamo valstybės“ ideologiją, ir, skaitant vis giliau, darosi vis įdomiau. Kyla labai daug klausimų. Kodėl žmogų patraukia toks fanatiškas tikėjimas? Ant kokių šiaudų stovėjo arabų pavasario šalys, kad daugelis taip lengvai subyrėjo? Kas ten iš esmės yra kitokio negu Vakarų valstybėse?
Televizija leidžia pastebėti tai, ko neužfiksuoja raštas. Žiūrėdamas vaizdo medžiagą, randi detales, kurios gali labai daug pasakyti apie kultūrą. Štai, arabų šalių žiniose labai populiarus formatas, kai uniformuotas vyras (dažniausiai su ūsais) į kamerą skaito tiesas iš popieriaus lapo.

Galvoju, ar tai susiję su tuo, kad tai, kas pasakyta, priimama kaip padavimas, o tai, kas parašyta – jau kaip neginčijama tiesa? Ar toks vyro, „žinančio dalykus“, autoritetas kaip nors siejasi su imamu mečetėje? Ką reiškia uniforma? Ar kariuomenė yra pagarbos, ar baimę keliančio autoriteto simbolis? Vaizdas iš kitos kultūros gali apie ją labai daug pasakyti, jeigu išmoksti jį skaityti.

Tai, apie ką kalbi, galima paaiškinti kultūrų skirtumais, tik klausimas – kaip atpažinti ribą, kada jie gali tapti žmonėms pavojingi?

Man atrodo, kad mantra „čia yra kultūrų skirtumai“ yra tiesiog neišmanymo sinonimas.Štai, gyvenu dideliame metropolyje ir žmogų iš Jemeno pažįstu tik kaip mėsos ant iešmo kepėją. Bijau apie jį ką nors pasakyti, nes visai nepažįstu jo kultūros. O jis gali man apie save papasakoti bet kokią nesąmonę, ir aš patikėsiu. Visą laiką gali mesti: „Čia – kultūrų skirtumai“ ir visko aplinkui bijoti.

Kad galėtume kalbėti apie kultūrų skirtumus, turime išmanyti tas kultūras. Tada nebijotume pasakyti, kad štai toje vietoje ar tokiu atveju mūsų kultūra ar jų kultūra gali būti teisesnė arba teisingesnė, kad ir žmogaus gyvybės vertės atžvilgiu. Naujienos į tai įsigilinti nespėja.

Tavo manymu, naujiena nepajėgi atsakyti į klausimą, kodėl?

Visai nepajėgi. Ji vengia to klausimo. Sustabdyta naujiena „Pasaulio panoramoje“ gali mėginti į tą klausimą atsakyti, bet ir tai ją spaudžia laikas.

Tad ar negaila, kad svarbūs, gal net esminiai dalykai taip ir lieka siauruose akademiniuose arba politinio elito sluoksniuose?

Gaila. Vis dėlto mūsų žiniasklaida negyvena tokiu rimtu, kaip Vakaruose, kur klesti naujumo kultas. Aišku, mes bandome kopijuoti Vakarus, stebėti pasaulio įvykius 24 valandas per parą, bet mūsų šalyje nėra tokios daugybės naujienų srauto, turime daugiau komforto.

Kita vertus, interneto ir televizijos naudojimas pasauliui pažinti yra kartų klausimas. Televizija pagrindinė pasaulio pažinimo priemonė turbūt yra vyresniems žmonėms. Jie gali turėti prieigą prie interneto, bet nėra įgudę juo naudotis. Tad šiandien televizija vis dar išlieka svarbi, ir gaila, kad jos turinys taip smunka čia, Lietuvoje.

Žmonės pasiilgsta gilesnės įvykių apžvalgos, kadangi komercinės televizijos juos laiko visiškais idiotais, kuriems galima sušerti absoliutų dumblą. O juk niekas nemėgsta, kai jį laiko idiotu. Visiems mums patinka, kai apie mus galvoja kiek geriau, negu iš tikrųjų esame. Manau, kad taip turėtų apie savo žiūrovus galvoti ir televizija.

O tuomet jau žurnalistų reikalas išsikelti standartus, kurių tikisi iš kitų. Visų pirma – nedirbti remiantis drugelio atmintimi. Nepamiršti, kad nėra pavienių įvykių – jie visada yra ilgesnės istorijos dalis ir linkę kartotis. Tad, jeigu eini kalbėtis su kuo nors apie šiandienos Čečėniją, negali pamiršti nei sprogdinimų 1999-aisiais, nei nepriklausomybės judėjimo devintojo dešimtmečio pabaigoje. Atmintis yra vaistas nuo melo.

Regis, turėtum galvoti apie galimybę kurti dokumentiką.

Dabar man įdomesnė fikcija, nes ji visiškai išlaisvina ir leidžia viską užpildyti fantazija. Ta laisvė mane žavi ir todėl man kinas yra televizijos priešingybė. Tai laiko sustabdymas ir atsiribojimas nuo skubos. Jame nelieka realybės diktuojamos skubos, pagreitinto faktų virškinimo, realybės „adaptavimo“, kad greičiau ją būtų galima suvartoti.

Jei tavo veiklą sudaro dvi paralelinės realybės – naujienų žurnalistika ir kinas, tai kiek vietos lieka pastarajai?

Viskas suderinama per didelį darbą ir valią. Kol kas laiko resursų turiu. Nemanau, kad juos esu visiškai išnaudojęs. Įkvėpimui, kuris sudaro mažąją viso kūrybinio proceso dalį, televizija netrukdo, galbūt kai kada net padeda. Tik norėtųsi turėti daugiau laiko ramiam stebėjimui.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.