Specialiai iš Vokietijos Janina Bačiliūnaitė-Ostermaier

Praėjusiais metais beveik vienu metu Vokietijoje užsidarė „Financial Times Deutschland“ (paskutinis numeris išėjo 2012 m. gruodžio 7 d. – aut.), o „Frankfurter Rundschau“ paskelbtas bankrotas (2012 m. lapkritį – aut.). Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios  Vokietijos savaitraštyje „Die Zeit“ (2012-11-22) ekonomikos priede pasirodė publikacija, kviečianti diskutuoti apie žurnalistiką: kokia ji yra šiandien ir kaip gali gera žurnalistika išgyventi?

Pirmiausia, noriu pateikti didžiausių Vokietijos laikraščių tiražus, kuriuos  skaitytojams pristatė „Die Zeit“:

 Leidinys  Tiražas, egz.
 „Bild-Zeitung“  2 671 363
„Bild am Sonntag“     1 423 631
 „WAZ-Mediengruppe“  740 112
„Sonntag Aktuell“ 622 253
„Die Zeit“   505 945
 „Zeitungsgruppe Köln“      488 289
„Süddeutsche Zeitung“  431 756
 „Welt am Sonntag“  405 255
„Frankfurter Allgemeine Zeitung“ 355 260
„Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung“    351 884

Savaitraštis „Die Zeit“ primena seną tiesą, jog gera žurnalistika nėra jokia deficitinė prekė, ir tie, kurie skaito tik puikius reportažus ir analitinius straipsnius, teigia, kad geresnės žurnalistikos nė nebuvo. Deja. Per pastarąją krizę pamatėme, kad prasidėjo kieta... atranka.

Pavyzdžiui, „Süddeutsche Zeitung“ turi labai taupyti - situacija rimta. Tačiau, kaip pastebėjo koncerno „Axel Springer AG“ tarybos pirmininkas Mathias Döpfner‘is, taupyti reikia ir būtina tai daryti, bet ne žurnalistikos kokybės sąskaita. (Beje, šiame koncerne yra tokia taisyklė: žurnalistai negali gauti jokių honorarų iš kitur– aut.). Mėginimų išlikti kokybiškai klasikinei (popierinei) žiniasklaidai yra, bet, pavyzdžiui, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ pernai patyrė milijoninius nuostolius. Tad nebeliko jokių straipsnių, kurie stumtelėtų laikraštį į karštas diskusijas.  

Kita vertus, redakcija suka galvą, ko skaitytojams trūksta. Ar gerų žurnalistų ir geros žurnalistikos? Tačiau faktai iš pastarojo meto žiniasklaidos verslo prieštarauja šiai tezei. Pavyzdžiui, solidusis „Financial Times Deutschland“ (dabar jau uždarytas)  turėjo profesionalių žurnalistų ir akivaizdžią skaitytojų auditoriją. Dabar jie išsklido į visas puses. Daug ekonomikos žurnalistų įsiliejo į „Die Zeit“, „Spiegel“ ar „Süddeutsche Zeitung“ redakcijas.

Bankrotų priežastis - nenoras keistis. O pokyčių baimė, ypač per finansinę krizę, suparalyžiuoja verslą.  Tuomet siaurėja žvilgsnis į realybę. Vienas iš teiginių būtų toks: kas tikrai nori kokybiškos žurnalistikos, turi atsisakyti išankstinės nuomonės. Galime savęs paklausti: ką mes šiandien žinome apie rytdieną?

Spauda ir internetas

Šiandien jau galime konstatuoti, kad tarp spausdinto žodžio ir, apskritai, internetinės žiniasklaidos priešpriešos nebėra. Diskusijoje dalyvavęs „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ vadovas teigė, kad jų interneto portalą skaito keli milijonai skaitytojų, bet tik apie 225 000 skaito kasdien. Iš jų tik apie 75 000 skaito daugiau kaip 3 straipsnius. Jis retoriškai klausia, ar tai reikštų, kad iš internetinių puslapių skaitytojų galima būtų imti prenumeratos mokestį? Kitas klausimas - o kas, jei dauguma skaitytojų atsisakys šio portalo?

Interneto portalo „Spiegel online“ vadovo teigimu, trečdalis skaitytojų čiumpa skaityti straipsnius per mobiliuosius įrenginius. Dažniausiai jie naudojasi išmaniaisiais telefonais arba planšetiniais kompiuteriais. Spiegel‘io valdomas „Magazin“ pamėgino apdovanoti iPad‘u visus, kurie užsiprenumeravo žurnalą. Tokių atsirado 50 000 ir taip redakcija padidino leidinio tiražą 5 procentais, tačiau čia slypi ir didelis pavojus – prarasti popierinės versijos skaitytojus, t. y. reklamos vartotojus.

Tai ir yra didžiausias iššūkis leidėjams. Kol kas kokybinės žurnalistikos ir įplaukų už reklamą prasme vokiečių internetinė žiniasklaida pralaimi tradicinei spaudai, nors ir ši nėra jau tokia, kokia buvo vos prieš kelerius metus.

Tad, kaip gali išgyventi gera žurnalistika?

Žurnalistė  Julia Jäkel („Stern“, „Brigitte“, „Financial Times Deutschlad“, „Neon“) mano, kad žurnalistika turi būti gilesnė, labiau argumentuota, tiriamoji. Be to, turi pagerėti skaitytojų aptarnavimo kokybė ir jie turi turėti galimybę rinktis.

Mathias Döpfner‘is, koncerno „Axel Springer AG“ („Bild“, „Die Welt“, „Hamburger Abendblatt“) tarybos pirmininkas, sako, kad žurnalistika turi būti tiksli kaip visada. „Die Zeit“, jo įsitikinimu,  yra geras pavyzdys: kritinė tiriamoji žurnalistika, gyva kalba, drąsi elgsena. Čia, jo nuomone,  nieko keisti nereikia.

„Bet aš galiu pasakyti, kaip gerai žurnalistikai numirti...  Tai –   fondų kūrimas ir naudojimasis jų rėmimu, iš esmės taip tampama valstybine spauda. Taip žurnalistika užsikasa save karste. Iš tikrųjų nepriklausoma ji yra tik tada, kai tarp jos ir skaitytojo nėra kitų tarpininkų. Mūsų tėvai ir seneliai  šimtmečius kovojo prieš monarchijas, kunigaikščius, popiežius, jų cenzūrą, o dabar, papūtus lengvesniam vėjeliui, parsiduodama valstybei arba fondams“, – piktinasi M. Döpfner‘is.

Jam pritarė leidėjas Dirk‘as Ippen‘as sakydamas, jog laikraščiai privalo atlikti savo pagrindinį vaidmenį - kasdien savęs  klausti, kodėl skaitytojas privalėtų skaityti.

„Wirtschaftswoche“ vyriausiasis redaktorius Roland‘as Tichy sako, kad gerai žurnalistikai išgyventi padėtų kokybė, aiškumas, teisybės paieškos. Jo nuomone, reikia baigti su tauškalais. Gal reikia grįžti į pradžią, į tikras naujienas. Rašyti reikia apie tai, ko dar niekas neskaitė, nematė ir net apie tai dar nepagalvojo.

„Financial Times Deutschland“ vyriausiasis redaktorius  Steffen‘as Klusmannn‘as teigia, jog gera žurnalistika išgyvens tik tada, jei bus nepriklausoma ir patikima, gebanti įtikinti savo skaitytojus.

Diskusijos dalyviai sutaria, jog spauda nėra prekyba malkomis: čia reikia kalbėti ir apie turinį, ne tik apie formą. Visiškai neatsitiktinai „Die Zeit“ pradėjo ciklą pasakojimų, kaip pasaulyje klasikinę žurnalistiką keičia internetinė, tačiau kas ras būdą, kaip iš jos užsidirbti pinigų?

Kokia profesionalumo formulė?

Laikraščio „Die Zeit“ diskusijos dalyviai pateikė kelis požiūrio į žurnalistiką atvejus ir naujosios žiniasklaidos galimybes.

Japonų videomenininkas 23 metų Rynichi Miyakawa studijuoja aktorystę ir kuria subjektyvius videodarbus „YouTube“. Žiniasklaidai jis įdomus tuo, kad yra labai įsijautęs į pomėgį būti reporteriu, ir jį lydi sėkmė. Kai jis papasakojo apie cunamį, vokiečių žiniasklaidos pasaulyje kažkas pasikeitė. „Jūsų žurnalistai savo skaitytojams neparodo, ką jie jaučia, o į emocijas reikia atsiliepti. Jūsų žurnalistika – per šalta“, – sakė R. Miyakawa „Die Zeit“ žurnalistams. Jis pasaulio reporterius, kurie nelaimės dienomis dirbo Japonijoje, prisimena su kartėliu. Jam nesuprantama, kad pasiųstieji žurnalistai nekalbėjo japoniškai, kad jie siekė  interviu tarsi atakuodami pašnekovus ir taip traumuodami aukas.  Dar labiau nustebo, kai vienas laisvasis žurnalistas taip skubėjo, kad su savo pašnekovu net nepasisveikino.

„Mums gėda?  Jei Richi ( jis taip save vadina) pasisako už socialines medijas, tai kas tada esame mes? Asociali medija?“ – klausia „Die Zeit“ žurnalistai. Ir priduria, jog profesionali žurnalistika siekia sukurti kūrinius naudodama paslėptas kameras ir mikrofonus. Reporteris mėgėjas, kaip Richi, rezultatą pasiekė rodydamas vaizdus ir savo veidą. Jo pasakojama istorijos dalis yra labai įtaigi ir autentiška. „Galime Richio videopasakojimų nemėgti ir išjungti. Bet galbūt vertėtų iš Richio pasimokyti“, - konstatavo diskusijos dalyviai.

Indijos technologijų universiteto informatikos profesorius Deepak‘as Phatak‘as is Mumbajo įsitikinęs, kad planšetiniai kompiuteriai labai padės leidykloms. 2009 metais ekonomikos žurnalas „Bloomberg Businesweek“ įrašė profesorių Deepak‘ą Phatak‘ą į įtakingiausių indų 50-tuką. Ir dabar jo rankose aparatas, kuriuo jis nori pakeisti pasaulį – planšetinis juodas kompiuteris, lengvas ir lengvai valdomas – kaip TV kanalų jungiklis. Tai - Aakash, išvertus reiškia Dangus. Tai pigiausias planšetinis kompiuteris pasaulyje. Jo kaina 32 eurai (su internetu): galima knygas skaityti ir kaupti, mokytis  ir kartu valdyti kaip robotą. Mokslininkas ir Indijos vyriausybė nori jį padalinti mokiniams ir studentams. Ketvirtadalis indų neskaito ir nerašo. Daugelis nežino, kaip kompiuteriu naudotis. „Mes privalome virtualioje erdvėje kovoti su analfabetizmu“, – sako profesorius. Jis įsitikinęs, kad tai padės ir žurnalistikai. Planšetiniai kompiuteriai galėtų būti laikraščių leidėjų pagrindinis pinigų gavimo šaltinis.

Mumbajo informatikos profesorius su studentais jau rengia naują Aakash‘o versiją, kuri bus greitesnė ir turės kamerą. Kartu su britų kompiuterių firma „Datawind“ jis planuoja šiemet išdalinti 100 000 planšetinių kompiuterių studentams Indijoje. Gali būti, kad Indijos moksleiviai ne tik knygas kompiuteryje skaitys, bet galbūt ir laikraščius.

JAV žurnalistas Stephen‘as Engelberg‘as yra pelnęs per 60 žurnalistų premijų ir yra Pulicerio premijos laureatas už  internetinio portalo –  kokybiškiausios žurnalistikos – kūrimą. Kadangi kasmet JAV laikraščių tiražai krenta apie 3 procentus, daug žurnalistų praranda darbą. Todėl 2008 metais jis įkūrė tiriamosios žurnalistikos biurą, kuriame dirba 40 žurnalistų. Jų metinis biudžetas susideda iš aukų ir sudaro apie 10 mln. JAV dolerių (fondai ir bankininko Sandlerio šeima).

„ProPublika (taip vadinasi biuras) yra reikalingas demokratijai apsaugoti, – sako S. Engelberg‘as. – Juk būtina, kad daug dalykų žurnalistai tirtų iš pagrindų.“ Kai kada prie temos reikia dirbti ištisus metus. „Problema yra manymas, kad žurnalistai pasakoja tik apie dalykus, kurie yra nepavykę. O juk svarbiausia, kad jiems rūpėtų ir jie darytų taip, kad tokių dalykų nebūtų (!). Vyriausybių nariai tuomet elgsis geriau, kadangi jie žinos, kad žurnalistai juos stebi“, – sako žurnalistas.

Taigi, kol kas gera žurnalistika nevirto deficitine preke (bent demokratinėse valstybėse – aut.), tačiau jai reikia patikimo finansavimo, lygiai taip pat, kaip kopiant į kalnus būtinas tikras lyno stiprumas. Taigi, o kaip yra su internetine žiniasklaida? Manoma, kad jos laikas jau išmušė. Taigi, kokios prognozės? Kol kas žurnalistai lūkuriuoja. Ypač sunku laisviesiems žurnalistams, nes tik pusė jų gali išgyventi iš šio darbo. Žurnalistas šiandien, kaip sako vienas mokslininkas, turi būti daugiau verslininku. Bet šiandien niekas negali patarti, kaip tą verslą kurti. Kur vokiečių atitikmuo Harvardo verslo mokyklai?

Vokietija

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.