Piratavimas internete – nelegalus kūrinių naudojimas juos talpinant internete, siunčiantis, modifikuojant ir atliekant kitus veiksmus, pažeidžiančius kūrinių autorių teises. Visa tai Lietuvoje pripažįstama nusikaltimu, už kurį numatyta ne tik civilinė, administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė, už kurią gali būti paskirta net iki dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Kultūros ministerijos užsakymu neseniai atliktas Gyventojų tyrimas atskleidė, kad dėl naudojimosi intelektine nuosavybe, internetiniai piratai dažnai nė nesuvokia, kad daro nusikaltimą, už kurį jiems gresia laisvės atėmimo bausmė. Pagal minėtą tyrimą, net 37 proc. apklaustųjų pareiškė nežinantys ar nelegalus intelektinės nuosavybės naudojimas visada yra vagystė. Advokatų kontoros „Glimstedt“  teisininkės, advokatės Astos Macijauskienės teigimu, nemaža dalis interneto naudotojų yra įsitikinę, kad jei pasinaudojama materialiai neapčiuopiamu kūriniu, tai negali būti laikoma vagyste.

Tačiau, kaip komentare teigia A. Macijauskienė, tiek nelegalus filmų, skaitmeninių knygų ar kitų autorių teisių objektų talpinimas internete, tiek jų parsisiuntimas yra draudžiamas. Palyginti dažnas internetinio piratavimo atvejis yra internete rastų nuotraukų naudojimas neturint jas padariusių asmenų sutikimo, pavyzdžiui, jų panaudojimas „Facebook“ paskyros viršelio nuotraukai, „Facebook“ profilio nuotraukai, įvairiausių paveikslėlių išsaugojimas savo kompiuteryje ir jų naudojimas.
Žinoma, ne kiekvienas neteisėtas veiksmas, susijęs su autorių teisių pažeidimu internete gali užtraukti asmeniui baudžiamąją atsakomybę. Tam, kad autorių teisių pažeidimas būtų pripažintas nusikaltimu, veika turi būti daroma komerciniais tikslais, o tam tikru būdu paskaičiuota kūrinio kopijų vertė turi viršyti 100 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio sumą.

Jei asmens neteisėti veiksmai neatitinka baudžiamajame kodekse nurodytos nusikaltimo sudėties, asmeniui gali grėsti administracinė atsakomybė. Asmuo, padaręs tokį administracinės teisės pažeidimą, gali būti nubaustas bauda nuo 289 iki 579 eurų.

Taip pat greta baudžiamosios ar administracinės atsakomybės, pažeidėjui gali būti pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, kurią autorius ar gretutinių teisių subjektas patyrė dėl neteisėtų veiksmų. Pasak teisininkės, neretas pažeidėjas, ypač jaunas žmogus, numoja į visa tai ranka, nes saugiai sėdėdami savo namuose prie kompiuterių mano, kad yra nematomas ir jo niekas negali susekti. Tačiau šiuo metu egzistuoja visos technologinės galimybės susekti pažeidėją, nes kiekvienas prie interneto jungiamas kompiuteris turi IP adresą. Pagal IP adresą nustatomas asmuo, sudaręs sutartį su konkrečia interneto paslaugas teikiančia bendrove.

Tam, kad asmuo būtų patrauktas į baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, reikėtų „paplušėti“, nes sudėtinga įrodyti, kad vienas iš keleto asmenų, kurie turėjo galimybę naudotis kompiuteriu, su identifikuotu IP adresu, padarė neteisėtą veiką. A. Macijauskienė sako, kad įrodyti, jog padarytas nusižengimas ar nusikaltimas tokiu atveju yra sudėtinga, bet tai nėra neįmanoma. Policijos pareigūnai galėtų pasitelkti įrodymų rinkimo metodus – liudytojų apklausą, kameras, jei tai buvo daroma filmuojamoje erdvėje. Lietuvos įstatymai sukuria visas prielaidas kriminalistams atlikti ikiteisminį tyrimą tokiose bylose: kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti, kaupti, sulaikyti ir apklausti asmenis, atlikti kratas ar poėmius.

Anot advokatės, taikyti civilinę atsakomybę daug paprasčiau, nes civilinėje teisėje netaikomi tokie griežti įrodinėjimo standartai. Be to, jei identifikuojamas IP adresas, beveik visada bus nustatomas ir paslaugų gavėjas, sudaręs sutartį su interneto paslaugas teikiančia bendrove, pagal kurią dažniausiai įsipareigojama paslaugomis naudotis teisėtai ir būtent sutartį sudaręs asmuo turi užtikrinti, kad sutarties sąlygų būtų laikomasi.

Civilinėje byloje autorius ar gretutinių teisių subjektas, patyręs žalą arba jų įgaliotas asmuo, gali reikalauti atlyginti žalą, išmokėti kompensaciją, kuri gali siekti iki 1000 MGL, iki dviejų kartų didesnio atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęsis kūriniais ar taikyti kitus teisių gynimo būdus. Pažymėtina, kad atvirkščiai, nei kompensacijos, žalos dydis nėra ribojamas.

Taigi, pasak A. Macijauskienės, Lietuvos įstatymai numato visas galimybes pažaboti piratus, tačiau baudžiamųjų ar žymesnių civilinių bylų, dėl internetinio piratavimo Lietuvos teismų praktikoje buvo tik keletas, ir tos buvo dėl interneto svetainių, susijusių su piratinės produkcijos platinimu veikla.

Didžiąją dalį piratų sudaro besisiunčiantieji filmus ar kitą piratinę produkciją, naudodamiesi P2P keitimosi failais programomis. Toks piratavimas dažniausiai vykdomas todėl, kad asmenys nebijo atsakomybės, gresiančios už šiuos veiksmus, nes Lietuvoje nėra buvę tokių precedentų, kaip tarkime JAV, kai pateikiami grupiniai ieškiniai, priteisiamos kelis tūkstančius JAV dolerių siekiančios kompensacijos už kūrinių parsisiuntimą internetu. A. Macijauskienės nuomone, galima teigti, kad Lietuvoje kol kas realiai su interneto piratais kovojama pasitelkiant švietimą ir kitas moralines priemones, retai taikant griežtesnę teisinę atsakomybę.

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.