Į susitikimą Mindaugas Survila atskubėjo iš nardymo po ledu treniruotės. Juk šaltuoju metų laiku ežero vanduo būna skaidriausias. Tačiau Mindaugui, pelniusiam pripažinimą tarptautiniuose festivaliuose už filmą apie šalia sąvartyno gyvenusią žmonių bendruomenę „Stebuklų laukas“, nardymas – daugiau nei pomėgis. Taip jis ruošiasi dokumentinės poemos „Sengirė“ filmavimams. Kūrėjas ketina užfiksuoti ne tik unikalius mums įprasto miško, bet ir povandeninių sengirių gyvenimo fragmentus.

Kad daugiau sužinotų apie savo personažų raidą ir kasdienybę, M. Survila kelerius metus stebi jų elgseną. Ypatingą atidumą, kantrybę tyrinėjant gamtą jis išsiugdė studijuodamas biologiją, o gal ir anksčiau, kai dar būdamas vaikas, su tėvų dovanotu „Zenit B“ fotoaparatu vaikščiodavo po miškus. „Šiuo metu mokslinio darbo nedirbu, bet bendrauju su kolegomis, iš jų gaunu reikiamos informacijos filmams“, – paaiškina save kinematografijoje atradęs Mindaugas.

Kaip pavyko pelnyti vietos tarp profesionalų, kai čia rinka tokia maža, kad jos, regis, vos užtenka jau pripažintiems dokumentininkams?

Tokio klausimo dėl konkurencijos sau nekeliu. Visi esame labai skirtingi. Koks dar režisierius sėdės tris paras ir lauks, kol atskris paukštis? Kiekvienas esame užėmę skirtingas nišas. Aš nuo mažų dienų mėgdavau fotografuoti gamtą, o nuo penktos klasės į kinematografiją ėjau kryptingai. Dalyvaudavau mokslinėse konferencijose kaip biologas, bet tuo metu jau ir fotografavau. Norėjau ir filmuoti, tačiau kamera buvo per brangi. Vis dėlto niekad nesvarsčiau, kur stoti – į režisūrą ar biologiją. Be dvejonių pasirinkau gamtos mokslus. Po studijų kinematografijos mokytis pradėjau per darbus: buvau operatoriaus asistentas, dirbau su įvairiais režisieriais.

O geriausia praktika, kai turi galimybę filmuoti pats – tada aiškiai pastebi savo klaidas. Pirmas mano filmas buvo apie erelius – „Susitikimas su žuvininkais“. Tuo metu dar Vilniaus universiteto magistrantūroje studijavau ekologiją-aplinkotyrą ir abosoliučiai nieko neišmaniau apie darbą su kino kamera. Tiesiog dariau, kaip man atrodė gražu. Dabar pasižiūrėjęs pastebiu daug klaidų. „Stebuklų laukas“ jau buvo kuriamas profesionaliai: dirbau su puikiais montažo, garso režisieriais. Šis filmas man tapo pirmu kinematografijos universiteto kursu, nes patirties turintys profesionalai, kurie dirbo kartu, man paaiškindavo, kas ir kaip veikia, duodavo vertingų patarimų.

Priminkite – kaip susidomėjote šiukšlyno gyventojais?

Sociologė Donata Petružytė rengė mokslinį darbą apie sąvartyno žmones. Jos metodas – vizualinė etnografija. Tai reiškia, kad dalį darbo turėjo sudaryti filmuota medžiaga, fotografijos. Aš jai padėjau.

Kai ten patekau, iškart supratau, kad reikia kurti filmą. Iš pradžių tie žmonės manė, kad esam žurnalistai, todėl neprisileido mūsų, vengė. Vis važinėdavome, vaikščiodavome aplink sąvartyną. Laikui bėgant susitinki kokį nors vietinį, pasisveikini, nusišypsai. Savaitė po savaitės jie apsiprato prie mūsų, tapome draugais, bet mažai pastebimais. Tuomet pradėjome filmuoti.

Kokie didžiausi atradimai iš „Stebuklų lauko“?

Kurti filmą – panašiai kaip auginti vaiką: mažų stebuklų būna nuolat, bet nežinai, kas galiausiai iš to vaiko išaugs. Galbūt stipriausias buvo pirmas įspūdis, kai tik į sąvartyną atvykau: šalta, aplink šiukšlių kalnus sukasi kirai, prie atvežamų atliekų būriuojasi žmonės ir supuola prie išmestų maišų, juos ardo. Viskas atrodė labai žiauru. Stebino, kad visa tai vyksta Lietuvoje. Bet įdomiausia, kai pamatai, kad visi tie šiukšlynų gyventojai yra skirtingi: skirtingai rengiasi, elgiasi, kalba. Supranti, kad jie yra žmonės – individualybės ir kad apie juos nieko nežinai.

Gal grįžkime prie dabartinės veiklos... Koks „Sengirės“ darbų etapas?

Projektas šiam filmui rengiamas jau penkerius metus. Iš pradžių važinėjau po atskirus Lietuvos sengirių lopinėlius, stačiau palapines, stebėjau gyvūnų elgseną. Netrukus pradėsime filmuoti. Manau, kad filmavimas užtruks du, o gal net trejus metus. Koks nors išsiritęs pelėdžiukas būna mažiukas tik savaitę. Jei per tą savaitę jo nenufilmuoji, turi laukti kitų metų.

O kai kuriuos objektus filmuosime nepertraukiamai, kad galima būtų sugreitintai parodyti jų augimo procesą. Pavyzdžiui, korališkasis trapiadyglisauga tik ant negyvų, pūvančių ąžuolų. Šis grybas atrodo kaip koralas, yra labai gražus, todėl norėčiau užfiksuoti, kaip jis skleidžiasi. Tik neaišku, kiek parų prireiks kameros, nes niekas tiksliai nežino, per kiek laiko jis užauga – ar per tris, ar per penkias dienas. Lietuvoje tokių vietų beveik nėra, nes medžiai paprastai nupjaunami dar nė nespėjus nudžiūti. Svarbiausia, kad to ąžuolo nenugabensi kažkur į studiją – reikia viską filmuoti miške. Taip kiekvienas kadras tampa iššūkiu.

Ką atsakytumėte televizininkams, kurie aiškina, kad taip stengtis neverta, esą mūsų žiūrovai negeba įvertinti „National Geography“ lygio dokumentikos?

Žmonių yra įvairių, gal ir tokių, kurie renkasi primityvias laidas. Šiandien kuriama tik televizinė dokumentika su „čto vyžu, to poju“. Tačiau pastebėjau, kad yra žiūrovų, kurie išalkę intelektualios informacijos. „Sengirė“ nebus reportažinė laida, o daugiau dokumentinė poezija. Joje nebus jokio užkadrinio balso, kuris aiškintų, ką dabar matome.

„Stebuklų lauke“ irgi nebuvo komentarų „žiūrėkite čia“ ar „žiūrėkite ten“. Tas užkadrinis balsas labai susiaurina įspūdį. Kai žmonėms pateiki platesnį vaizdą be paaiškinimų, atsiveria žymiai daugiau dalykų, nei tu gali jiems pasakyti. O filmas vertingas būtent tuo, ką žiūrovai jame gali atrasti patys.

Kol žiūri „šaudo gaudo“ kiną, tol lyg ir viskas gerai, bet vos tik filmas baigiasi, viskas tarsi išsibraukia, nelieka jokio jausmo. Bet filmų tikslai būna skirtingi. Man neužtenka vien nufilmuoti – reikia išlaukti, kol įvyks kažkoks stebuklas, ir jį užfiksuoti, kad žiūrovas patirtų kažką netikėta, neprognozuojama, ir kad po filmo dar šiek tiek pagalvotų apie tai, ką matė.

Ar gamtoje yra dalykų, kurie jus vis dar stebintų kaip ir tą gamtos mokslų nekrimtusį žiūrovą?

Tokių dalykų yra daugybė. Štai manęs žmonės vis klausia, koks bus filmo scenarijus. Aš negaliu tiksliai atsakyti, nes ne visas situacijas įmanoma numatyti. Pavyzdžiui, stebėjau vieną įdomią istoriją. Žiemą priekritusių gyvūnųsusirenka daug plėšriųjų paukščių, taip pat kranklių. Daugelis lesa. Bet yra ir tokių kietuolių, kaip ir pasitaiko tarp žmonių, kurie demonstratyviai parodo, kad to jiems nereikia, lesti jiems tarsi būtų pernelyg žemiškas reikalas. Kol visi kiti lesa, šie vaikštinėja netoliese. Taigi vienas kranklys laikė snape gumulėlį, tas kietuolis tik kapt tą gabalėlį ir atėmė, tačiau paėjęs kelis žingsnius išspjovė, esą parodė: man visai nereikia tos tavo mėsos. Norėjau pasakyti, kad režisuoti gali kiek tik nori, bet vis tiek patirsi kokį nors stebuklą, jei ilgai lauksi. Tam reikia kantrybės.

Tačiau kuriant filmą apie gamtą, svarbu ne tik kantrybė, bet ir lėšos. Kas nors juk remia „Sengirės“ projektą?

Filmuoti, išlaukti reikiamo kadro yra žymiai lengviau, nei gauti lėšų. Bet ir čia įvyksta stebuklų – atsiranda kas paremia net visiškai netikėtai. Filmo vystymo darbams abejingas neliko Lietuvos kino centras. Prie projekto labai solidžia suma prisideda programavimo įmonė „Pixelmator team“ ir kitos kompanijos. Esu dėkingas ir paprastiems žmonėms, kurie paremia aukodami kad ir nedideles sumas. O kad visu tempu pradėtume filmuoti, trūksta labai nedaug – tik kameros. Jau esame surinkę apie 76 proc. sumos, dar reikia gauti 40 tūkst. litų.

 Kas lengviau paklūsta kamerai – žmogus ar gyvūnas?

Žiūrovams įdomiausia tai, kas natūralu. Užtat filmuojamą žmogų reikia prie kameros ilgai pratinti. Todėl turi su juo praleisti daug laiko, bendrauti. O filmuojant gyvūną, tereikia, kad jis tavęs nepastebėtų, tačiau tam irgi reikia laiko. Nuo žmogaus slėptis ar statyti palapines nereikia, tačiau dėl jo iškyla etinių klausimų – rodyti tam tikras scenas ar ne. Žvėries juk nereikia pasiteirauti: „Gerbiamas briedi, ar galėčiau tave dabar pafilmuoti ir vėliau parodyti Lietuvos žmonėms?“

Kūrėjai linkę savo darbais spręsti globalias problemas. Pritariate, kad dokumentikos paskirtis gali būti ir tokia?

Na, taip, yra režisierių, kurie sukūrę filmą, jaučiasi išgelbėję pasaulį, pavyzdžiui, Michaelas Mooras. Aš toks nesu ir nemanau, kad išgelbėsiu pasaulį. Tiesiog siekiu, kad mano filmas skatintų žmones mąstyti ir kad kiekvienas jame atrastų sau kažką nauja.

Nors esu biologas, bet mano darbai skirti ne mokslininkams. Noriu, kad žmonės pamatytų ir užsikabintų. Pavyzdžiui, tik pabandyk nukirsti medį, augantį mieste šalia daugiabučio, – gyventojai to neleis, nes kasdien tą medį mato, yra prie jo prisirišę. O tai, kas auga miške, yra toli, svetima, tarsi mūsų neliečia. Mano tikslas būtų į „Sengirę“ surinkti gražiausius gamtos reiškiniusir žiūrovus su jais supažindinti. Galbūt tada atsirastų daugiau supratimo apie sengirių karaliją, meilę miškui.

Gamtininkas, skatinantis žmones pamilti mišką, turėtų priklausyti kokiam nors Žaliųjų judėjimui...

Nebūtina priklausyti kokiai nors organizacijai, net ir norint apsaugoti gamtą ar padaryti dėl jos gerų darbų. Gamtosaugos organizacijų aktyvistai paprastai vadovaujasi emocijomis, o mokslininkai tyrinėja. Aišku, reikia tokių žmonių, kurie pasiėmę plakatus eitų mitinguoti, nes taip jie gali atkreipti visuomenės dėmesį dėl tam tikrų problemų. Aš stengiuosi tai padaryti visiškai kita forma.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.