Parduotuvėje nusižiūrite drabužį, tačiau šiuo metu tam neturite pinigų. Pardavėjai jį jums atideda. Kas mėnesį nešate po kelis dolerius. Kai viską sumokate, prekė – jūsų. Jei gebate kitus įtikinti, tai ir susitariate, kad pirmiausia naują suknelę ar kostiumą paimsite ir turėsite kuo pasipuošti rytoj šokių vakarėlyje, o susimokėsite vėliau. Užatlantėje taip buvo įprasta įsigyti daiktus, kai bankai dar neteikė kreditinių kortelių, o derybos dėl skolos grąžinimo vykdavo ant namų laiptų. Tai vienas iš 7-ojo dešimtmečio fragmentų, kuriuos rasime netrukus pasirodysiančiame linksmame Antano Šileikos apsakymų rinkinyje „Pirkiniai išsimokėtinai“.

Knyga „Buying on time“ anglų kalbaKanadojebuvo išleista 1997 m.„Ji man buvo lengviausia rašyti iš visų, bet turėjo didžiausią pasisekimą. Iki šiol žmonės paskambina pasikalbėti apie tuos laikus“, – pasakoja Kanados lietuvis Antanas Šileika, o jo sklandžioje kalboje justi švelnus akcentas.Per pokalbį rašytojas nusikelia į Toronto priemiesčio Vestono laikus tarp 1953-iųjų ir 1973-iųjų.

Kodėl aprašėte būtent tokį metą?

Žmona man patarė į knygą sudėti smagius įvykius iš mano tėvų, kaimynų gyvenimo, apie kuriuos girdėjome per pašnekesius prie stalo. Brolis, vyresnis dešimčiametų, apkaltino mane, kad pavogiau jo istorijas!

Parašyti apie tą metą ypač paskatino tai, kad televizija rodė, kokie geri laikai Kanadoje tada buvo. Tačiau tai nesutapo su tikrove. Aš savo jaunystėje nemačiau to, kas buvo vaizduojama kine ar TV programose. Vis dėlto filmai – stipresni už tikrą atmintį.

Kuo tų laikų realybė skyrėsi nuo televizinės?

Buvo kuriamas įspūdis, esą tada visi žmonės buvo turtingi ir naivūs. Aš nepakenčiu šios idėjos. Mano tėvai – imigrantai iš Rytų Europos. Mes užaugome priemiestyje. Vieno kaimyno tėvas buvo Japonijos karo belaisvis Honkonge, kito tėvas buvo išėjęs kariauti. Tai nejaugi tie žmonės, tiek išgyvenę, buvo naivūs? Po to atėjo rock 'n' roll laikai, kai vyresnė karta atrodė nuobodi. Kokią teisę turime sakyti, kad jie buvo nuobodūs, jei vyrai naktimis pabusdavo rėkdami, prisiminę karo siaubus?

Ir nepasakyčiau, kad klestėjome. Pamenu, kaip kažkas pasibeldžia į namų duris. Jau atėjo draudimo biuro atstovas, nes vėluojame susimokėti. Tėvas įsileidžia jį, atsisėda ant laiptų, užsirūko pypkę, jiedu pasišneka. Tėvas įtikina, kad dabar jam sunku, ir nusideri, kad skolos grąžinimą atidėtų. Po pusmečio – vėl beldimas į duris. O mama, būdavo, nueina pirkti sviesto ir paprašo, kad įrašytų į skolų knygą. Tai – tikra praeitis, kuri tarsi neegzistavo.

Kiek įtakos rašant apsakymus padarė migrantų patirtis?

Mums, atvykėliams iš Rytų Europos, buvo labai sunku išaiškinti, iš kur esame. Pasakai, kad iš Lietuvos, tavęs paprašo tą šalį parodyti žemėlapyje, o ten jos nėra. Mums sakydavo, kad atvykome iš neegzistuojančio krašto. Vis reikėdavo aiškinti, ką reiškia būti latviu, lietuviu ar ukrainiečiu.

Mąstymą paveikė ir vertybių paieška. Mes, vaikai, jautėmės beverčiai – iš niekur atvažiavę, nieko neturintys, o dar tėvas elgėsi prastai. Man įdomu pagauti trintį tarp skirtingų kultūrų, kaip žmonės vieni kitų nesupranta. Iš to ir galima prisijuokti. Štai vienu metu pakilo feminizmas ir atsirado ypatingas jautrumas. Išpopuliarėjo filmai apie tai, kaip, pavyzdžiui, kartą tėvas neatėjo į sūnaus varžybas ir jis dėl to liūdi visą gyvenimą. Mums tai atrodė juokinga. Juk augome su tokiu požiūriu: svarbu, kad turi ką pavalgyti, stogą virš galvos, tai ko daugiau norėti.

Taip pat buvo dalykų, kurie man tiesiog nusibodo. Kanados menininkai palaikė socialistinę ideologiją. Kas darosi Pietų Afrikoje – labai skaudu, o kas vyksta Sovietų Sąjungoje – nieko baisaus.

O kaip tėvai paveikė jūsų požiūrį?

Jaučiau aštrų kontrastą tarp savo tėvo ir mamos. Mano tėvas, kilęs iš ūkininkų, Lietuvoje buvo policininkas, o Kanadoje dirbo statybose. Jis – tikras tų laikų vyras: visada teisus, viską žino. Mums tėvas kai kada darydavo gėdą. Kai kas nors išmesdavo senas kopėčias, jis jas paimdavo. Mes turime vasarnamį – tai mus kilsteli, tačiau įsivaizduokite: mano tėvas į namus neša kopėčias iš šiukšlyno – socialinis sluoksnis jau leidžiasi žemyn.

Lietuviams keiksmažodžiai anglų kalba atrodė vieni juokai, jie taip ir nepajuto subtilaus kalbų skirtumo. Aiškiai atsimenu vieną situaciją, buvusią, regis, ne prieš penkiasdešimt metų, o tik vakar. Tais laikais tualetas buvo lauke. Mano draugas, Deividas, ten nuėjo ir nerado tualetinio popieriaus. Į artimiausią parduotuvę reikėtų važiuoti kelis kilometrus. Tėvas žiūri į mažą vaiką ir sako: „David, what you need – shit or piss?“ Dieve mano, šitaip negalima kalbėti, tuo labiau viešai, prie vaiko!

O mano mama Lietuvoje dirbo matematikos mokytoja. Kanadoje ji gavo valdišką chemikės darbą. Iš pradžių tikrindavo maistą. Paimdavo krūvą saldainių, o mes, vaikai, ir sau po saujelę. Po to mama tikrindavo pesticidus ir tai mums visai nebuvo įdomu. Bet blogiausia buvo, kai ji išėjo tyrinėti narkotikų. Tuo metu jaunuoliai labai mėgo rūkyti marihuaną. Mamai ekspertizei įdėdavo į voką žolės ir užrašydavo pavardę to asmens, kuris pūtė. Mama perspėjo: jeigu iki jos atkeliaus vokas su sūnaus pavarde, jos darbui bus galas. Man tik tekdavo pavydžiai žiūrėti į rūkančius draugus... Visus tokius ar panašius dalykus reikėjo įdėti į knygą kaip į sriubą ir ją išvirti.

Klausytis pasakojimų apie tuos sriubos ingredientus man smagu. Tačiau ką Kanadoje sudomino knyga, išleista imigrantų iš neegzistuojančios Rytų Europos šalies vaiko?

Daugybei imigrantų ir iš kitų šalių, net patiems kanadiečiams romanas labai patiko. Tai jiems priminė vaikystę, jaunystę. Iš tų laikų pagavau ir vietinių gyvenimą, įamžinau tai, kas pranyko. Tai buvo metas prieš didžiulių parduotuvių atsiradimą. Priemiesčiuose veikdavo tik mažos krautuvės – duonos, daržovių ir pan. Jos tuo metu ėmė dingti, kaip ir kiti dalykai.

Kai kurie žmonės gyvenimą didelio miesto pakraštyje pradėdavo išsikasę rūsį. Kai atsirasdavo pinigų, statydavosi namą. O didžiausia pramoga priemiesčiuose buvo sportas. Mano broliams labai patiko beisbolas, bet aš jaučiau, kad tai – ne mano vieta, ir iš jos bandžiau pabėgti. Būdamas šešiolikos, autobusu nuvažiavau į meno galeriją, kur koncertai vyko už dyką. Visai kitas pasaulis. Tačiau tuo metu tarp rašytojų, menininkų vyravo požiūris, kad priemiesčiuose gyvena tik kvailiai, o tikras gyvenimas – mieste, downtown. Bet juk tai toks snobizmas. Laikui bėgant supranti, kad tie žmonės, kurie madingiausi, yra nuobodūs, ir tai, kas atrodo nuobodu, iš tikrųjų yra įdomu.

Bet kodėl, kitaip nei rašytojams būdinga, nesate prisirišęs prie vieno meto, vienos temos ir jūsų knygos – tokios skirtingos?

Tik neseniai supratau, kad mano pastaruosius tris romanus jungia kažkas bendra. Visuose išjudinau kitokias tikrovės puses. „Pirkiniai išsimokėtinai“ apie priemiesčių gyvenimą, „Bronzinė moteris“ apie meną, „Pogrindis“ apie karą. Pirmojo ir antrojo iš šių romanų veiksmas vyksta Kanadoje, o trečiojo – Lietuvoje, bet ir jo istorija baigiasi Kanadoje. Ratas tarsi apsisuka.

Partizanų tema „Pogrindyje“ – Lietuvoje nenauja...

Tos knygos auditorija iš tikrųjų yra ten, Kanadoje. Man irgi keista, kad „Pogrindis“ išverstas į lietuvių kalbą. Labai nustebau, kai per Knygų mugę nusidriekė eilė 80–90 žmonių, norinčių gauti parašą. Reakcija buvo panaši kaip Kanadoje. Kiekvienas atėjo su savo istorijomis. Tie pokalbiai jiems buvo kaip išpažintis. O kodėl tas romanas taip sudomino Lietuvą, man sunku atsakyti, nes aš – ne vietinis.

Ką pastebėjote – kokios temos lietuvių literatūroje nepelnytai nustumtos?

Mano pažintis su lietuvių literatūra nėra labai stipri, nes sudėtingesne grožinės literatūros kalba skaityti man jau sunku. Daugiau skaitau istorijos temomis. Vis grįžtu į pokarį. Štai Justas Paleckis, Antanas Sniečkus ir Antanas Venclova. Propagandininkas, kietas ideologas ir intelektualas. Kaip būtų įdomu sudėti tuos visus tris personažus ir apie juos parašyti!

Gal lietuviai jau pavargę nuo tų sovietmečio vardų?

Gali būti, kad lietuviai tiesiog nėra įsigilinę į kai kurias temas. Kokia daugybė medžiagos romanams yra čia, Lietuvoje!

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

Liudo MASIO nuotrauka

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.