Dar kai Lina Plioplytė buvo Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto studentė ir dirbo pramogų žurnaliste, mėgo bohemiškus vakarėlius, ryškias spalvas, eksperimentus su savo išvaizda ir tryško energija. O kai sužinojau, kad mano buvusi kursiokė, jau beveik dešimt metų gyvenanti Jungtinėse Valstijose, sukūrė dokumentinį filmą apie Niujorko bobutes stileivas ir pritraukė sėkmę, visiškai nenustebau – taip ir turėjo būti.

Filmas „Advanced Style“ (koks būtų tiksliausias pavadinimo vertimas, Linai kol kas sudėtingas klausimas – ji atvira pasiūlymams) pristatytas JAV, Kanados, Australijos ir Pietų Afrikos festivaliuose, jau rodomas transatlantinių „British Airways“ skrydžių metu, netrukus keliaus į kino teatrus. Po pripažinimo Užatlantėje galiausiai filmu susidomėjo lietuviai, jį rodys „Kino pavasaris“. Linos istorija liudija: ir be valstybės paramos galima kurti, juolab – sulaukti populiarumo, jei idėja įkvepianti. Tiesa, reikėjo įdėti nemažai pastangų jai įgyvendinti. „Advanced Style“ buvo filmuojamas nuo 2009 m., o montuoti pradėtas tik 2012 m., kai gavo globalios finansavimo internetu platformos „Kickstarter“ paramą.

Papasakok, kaip nuo laikinų darbų Amerikoje perėjai į savo sritį?

Amerikoje dariau viską – Kolorade studijavau žurnalistiką, dirbau padavėja. Dėl įdomumo vedžiau rytinę savo radijo laidą kalnų miestelyje, atlikinėjau praktiką vietinėse televizijos stotyse. 2007 m. atvažiavusi į Niujorką vasarai, gavau praktikantės darbą NYLON žurnale. Taigi, kad užsidirbčiau pragyvenimui, pilsčiau kavą ir tuo pačiu metu praktikavausi.

Sugalvojau Niujorke pasilikti. Man besipraktikuojant, vienas įvykis vedė prie kito, ir dar po metų gavau darbą NYLON TV internetinėje televizijoje, kur pradėjau kurti klipus apie muzikantus, modelius, menininkus. Pamažu iš trumpų klipų gamybos atėjo noras kurti ilgametražę medžiagą. Čia dabar ir esu. Kas bus toliau – matysime.

Tai dabar įsivaizduok, kad žiūri fragmentus iš filmo apie kažkokią Liną su kūrybiniu polėkiu, įsitvirtinusią Niujorke: kaip atrodo jos aplinka skambant fone Alicia Keys ir Jay Z „Empire State of Mind“?

Niujorke gyvenu septyneriusmetus, ir šiame mieste jaučiuosi kaip namie. Mano kasdienybė daugiausia sukasi Brukline. Bruklinas ramesnis, tylesnis. Čia geriu kavą, užsiiminėju joga, važinėju dviračiu, čia gyvena visi draugai ir vyksta koncertai. Į Manheteną minu tik turbūt kartą per savaitę, kokiam nors susitikimui ar renginiui.

O kas yra apdainuojamas Niujorkas? Gatvės gaujos? Pica? Mano Niujorkas – vaisių parduotuvės ant kampo, multietniniai rajonai, krepšinį gatvėje žaidžiantys paaugliai, veganinės spurgos, Viljamsburgo gatvės naktį, seni lenkai, pas kuriuos einu valgyti barščių, garsiai iš mašinų sklindanti Beyonce...

Matyt, filmo „Advanced style“ idėja ir gimė gatvėje, kai Niujorke – tokia daugybė puošeivų?

„Advanced Style“ filmo idėja kilo labai natūraliai po to, kai mano draugas Ari Cohenas pradėjo savo dabar jau garsų blogą tuo pačiu pavadinimu ir aš jo paprašiauleisti nufilmuoti kelias iš jo moterų, nes man knietėjo sužinoti jų gyvenimo filosofiją ir pamatyti jų spintas. Tie trumpi klipai sušvytėjo Youtube. Iš to supratome, kad turime didelę auditoriją. Ari išleido knygą, dėl kurios moteriškės tapo žvaigždėmis Niujorko gatvėse, o aš tebefilmavau visą tą progresą. Tuomet pamatėme, kad turime pakankamai medžiagos ir įdomių istorijų visam ilgametražiam filmui.

Niujorkas tikrai išskirtinis puošeivų prasme, dėl to čia man labai patinka. Nors Londonas, mano nuomone, dar labiau pasipuošęs nei Niujorkas, ten stilius savitesnis. O filmo herojės kažkaip pačios atsirinko. Jomis tapo ryškiausios asmenybės – tos su daugiausia istorijų ir tos, su kuriomis turėjau ypatingą ryšį.

Kaip manai, kodėl kai kurie žmonės siekia žūtbūt iš minios išsiskirti kone beprotiška išvaizda? Kur riba tarp narcisizmo ir stiliaus pajautos?

Manau, čia yra visko: ryški asmenybė bus ryški asmenybė ir vidury dykumos, bet kitų dėmesys, aišku, malonina ir suteikia platformą pasireikšti. Noras išsiskirti ateina iš įvairių pusių: tai kūrybingos asmenybės savipuoša, tai moters noras būti pastebėtai ir vertinamai, tai įgimtas noras žaisti ir kurti, tai noras kovoti prieš egzistuojančią sistemą, kuri lyg ir sako, kad senstant reikia slėptis į kampą ir nesireikšti.

Taigi, į filmavimus atsinešei moralą, kad senatvės nuvertinti nereikia ir ji gali turėti savo žavesį, ar tave ši idėja užkabino tik filmavimų metu?

Senatvės moralo nereikia turėti prieš einant tas moteris filmuoti – jos taip švyti energija ir jaunatviškumu, kad jas tiesiog stebi ir filmuoji, ir po buvimo su jomis visas pojūtis apie senėjimą pasikeičia.

Neturėjau aiškios idėjos dokumentikai – buvo tiesiog įdomu išsiaiškinti, kodėl vieni žmonės „suauga“, nustoja žaisti, pasidaro nuobodūs, o kiti vis dar save išreiškia ir būdami šešiasdešimties, ar aštuoniasdešimties. Iš pradžių galvojau apie stilių, madą ir saviraišką. Bet vėliau pasidarė aišku, kad stilius – tik vienas is saviraiškos būdų. Mano herojų visas gyvenimas – kūryba.

O ką nauja atradai jau sukūrus filmą ir jį paleidus?

Išmokau daugybės dalykų. Tai mano pirmasis ilgametražis filmas, taigi kiekvienas laiptelis buvo naujas – nuo tvarkymosi su dainų autoriais iki advokatų ir archyvinės medžiagos, istorijos mezgimo būdų...

Esu labai patenkinta filmo galutiniu rezultatu, tačiau, reikia pasakyti, procesas buvo labai sunkus ir varginantis. Gal skambės mazochistiškai, bet tai maloniai sunkus ir varginantis, naktimis neleidžiantis miegoti kūrybinis procesas, kai save keiki, stumi į priekį, bandai apeiti sunkumus, išspręsti problemas ir sukurti istoriją, kuri atspindėtų tavo jausmus apie herojes. Aš norėjau, kad publika išeitų iš filmo su ta pačia malonia emocija, kurią ir aš jaučiu su tomis moterimis bendraudama, ir kad filmas įkvėptų puoštis ir nereikėtų bijoti senėjimo.

Jungtinėse Valstijose greta kino, kaip, beje, ir muzikos žvaigždžių, ryškiai išskiriamas
prodiuserio vardas. Jis savo įtaka lygus režisieriui?

Prodiuserio vardas Holivudo filmuose dažniausiai reiškia du dalykus – pinigus ir organizaciją. Paprastai prodiuseris nesikiša į kūrybinį procesą – pinigai kišasi į kūrybinį procesą, jei kalbame apie dideles Holivudo studijas. Prodiuseris yra tas nepakeičiamas asmuo, kuris taip pat kaip režisierius tiki filmo reikalingumu ir tepa visus ratus, gauna leidimus, koordinuoja reikalus, tvarkosi su advokatais ir spauda.

Manau, kiekvienos dokumentikos kūrybiniai santykiai tarp kūrėjų skiriasi. „Advanced Style“ padarėme tik mes dviese – Ari ir aš. Aš filmavau, jis buvo mano agentas tarp moteriškių. Aš montavau ir suradau komandą muzikai ir spalvai, bet dabar jis daro nepakeičiamą prodiuserio darbą rašydamas mūsų agentams, spaudai, festivaliams.

Vienas iš tų dalykų, kurių išmokau gamindama šį filmą, yra tas, kad filmavimas, montavimas – tik labai maža dalis filmo gamybos. Antra tiek laiko suryja diplomatija, elektroninės žinutės, kontraktų skaitymas, anketos festivaliams, pardavimų agentai ir t.t.

Vis dėlto ar kuriant filmą kilo konfliktų tarp tavo kūrybinių ambicijų ir Ari, kaip prodiuserio, požiūrio?

Manau, bet kokiame kūrybiniame procese konfliktų neišvengsi. Čia ir yra kūrybinio proceso grožis. Su Ari esame kaip brolis ir sesuo, tai ir riejamės, ir atsiprašome vienas kito, kai reikia. Manau, mūsų atvejis buvo unikalus todėl, kad „Advanced Style“ – jo blogas, jo idėja, jo atrastos moterys. Man svarbios buvo moterys, ir norėjau per jas stebėti kitokį senėjimo procesą. Filmuodama jas, supratau, kad Ari, kaip jaunosios kartos atstovo, santykis su ekscentriškomis bobutėmis yra žavingas ir įdomus.

Kai Ari „įdėjau“ į filmą, neleidau jam savęs komentuoti ir kritikuoti savo pasirodymo ekrane – mes visi esame žiauriausi savęs ir savo išvaizdos kritikai. Didžiausią dalį filmo montavau Našvile mieste, Amerikos pietuose, ir telefonu pasakodavau Ari apie progresą. Jis mane visada stūmė į priekį, ir kai jau nebegalėdavau ir norėdavau pasiduoti, visada spustelėdavo padaryti geriau. Jis – pilnas gerų idėjų, kaip pagerinti sceną, ir puikus redaktorius.

Kokius skirtumus pajautei tarp žurnalistikos ir dokumentikos?

Aš manau, kad žurnalistika ir dokumentika eina koja kojon – abi ieško istorijų realybėje, tik dokumentikoje leidžiama į istorijas pasižiūrėti giliau, filosofiškiau ir meniškai. Man dokumentika dabar įdomiau negu tiesiog žurnalistika. Vis dėlto reikia turėti žurnalisto gyslelę, kad galėtum pateikti gerus klausimus, ieškotum atsakymų.

Ką debiutantui reiškia filmą rodyti tarptautiniame festivalyje?

Festivaliai – jėga. Jų metu sutinki kitus kino gamintojus, taip pat pamatai tą industriją iš vidaus, supranti, kokios galimybės daryti filmus. O geriausia tai, kad gauni pasižiūrėti daug filmų. Mums labai pasisekė, nes premjera įvyko didžiuliame „Hot Docs“ festivalyje Kanadoje, taip pat dalyvavome Melburno tarptautiniame kino festivalyje.

Tarkime, jei norėtum Lietuvoje kaulyti valstybės paramos filmui apie madą, jis turėtų būti
apie tautinius kostiumus arba patriotų aprangą?

Negaliu komentuoti, nes dar neteko filmo kurti Lietuvoje. Aš romantiškai žiūriu į Europos suteikiamas galimybes remti filmus iš vyriausybės. Amerikoje mes save pardavinėjame su „Kickstarteriu“ ir ieškome donorų. Tai nėra lengva. Bet konkurencijos nejaučiu – manau, visiems geriems filmams yra vietos, konkurencija visus tik daro geresniais, o tai yra valio.

Kalbino Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.