Visai neseniai Linai Kančytei į rankas pateko fotografo Christopherio Hervigo nuotraukų albumas, kuriame nufotografuotos sovietinės autobusų stotelės. Jų įvairovė paveldosaugą studijuojančiai istorikei sukėlė šoką. Kaip gali būti, kad sovietmečiu statyti vienodi blokiniai namai, rajonai ar miestai, o štai stotelių paviljonai tokie skirtingi. Ką su jomis daryti? Ar tai yra kultūros paveldas?

Lina veda tiesioginę radijo laidą „Naktigonė“, kurią pirmadienio vakarais galima klausytis per „Laisvosios bangos“ radiją. Kaip ir visi žurnalistai, samprotauti ji gali apie viską. Todėl iš pradžių sunku suvokti, apie ką kalbamės – ar apie musulmonus Europoje, ar apie krikščionybę, ar apie istorinį paveldą. Tik pokalbiui pasibaigus suvokiu, kad visos temos į vieną sukrito neatsitiktinai. Tai, ką vadiname kultūra, yra gyvenimo įvairovės atvaizdas.

Pabarškinu į kavinės stalą. Ar jis irgi galėtų tapti paveldosaugos objektu?

Ko reikėtų, kad šis stalas taptų paveldosaugos objektu?

Reikėtų labai nedaug. Dabar bet kas gali tapti paveldosaugos objektu, nes viskas reliatyvu. Nesvarbu, kad tokių stalų yra milijonas. Galima įrodyti, kad žmogaus gebėjimas per trumpą laiką padaryti milijoną tokių stalų irgi yra kultūros dalis. Populiaru sakyti, kad kultūra gyvena tavo smegenyse. Šis stalas yra kultūra, jei jį suvoki kaip kultūrą.

Viduramžiais kultūra laikyti kūriniai, kuriais garbintas Dievas. Kada žmogus tapo visa ko centras?

Jau renesanso metu meną imta suvokti kitaip – tapo svarbi pati estetika. Viduramžiais išorinio pasaulio grožis nebuvo svarbus. Kaip objektyviausias dalykas suvoktas pats Dievas. Jei paveikslą nupiešdavai gražiai, taip atsitikdavo, nes stengdavaisi dėl Dievo. Pats paveikslo grožis nebuvo vertybė. Tik renesanso metu grožis pats dėl savęs tapo svarbus.

Kas įvyko po to? Grožis pats dėl savęs išėjo iš mados. Jei iš pradžių kultūra buvo svarbi kaip Dievo garbinimas, paskui – dėl to, kad tai gražu savaime, dabar yra svarbu, nes man gražu. Kai nėra visus vienijančio pagrindo, tada ir lieki pats sau centras. Mikropasaulis su savo paties vertybėmis.

Įvardintumėte tai kaip egoistišką pasaulio suvokimą?

Tik matau, kad dėl skonio anksčiau buvo labai ginčijamasi, o dabar – nebesiginčijama. Prisidėjo reliatyvizmo teorija. Jei viskas reliatyvu, nieko tvirto negali teigti. Kiekvienas gali sugalvoti, koks yra jo pamatas. Tačiau man atrodo, kad žmonės geba susikalbėti tik tada, kai jie panašiai dalykus supranta. Dabar žmonės darosi kaip daugybė atskirų salelių. Kai sueina į krūvą su savo vertybėmis, tiesiog nebesusišneka.

Tada kokia čia taika? Esu įsitikinusi, kad kaip tik krikščionybė yra taikos filosofija, nes vienija žmones ir padeda jiems turėti tą patį atspirties tašką.

Priklausote katalikiškai ateitininkų organizacijai. Ar būtent ten susiformavo jūsų požiūris?

Ateitininkų stovyklose man daug kas tapo aiškiau. Ši tarpukariu atsiradusi jaunimo organizacija orientuota į intelektualinį ugdymą. Joje dar užsilikę tarpukariu vyravusio mąstymo, kad kitą matai kaip ugdytinį. Mes tikrai ten buvome ugdomi.

Manęs neįtikina mintis, kad krikščioniškas mąstymas yra taikingas. Daugelį kartų mačiau krikščionių, kurie ne mėgina susikalbėti, o tiesiog perša savo tiesas. Kaip paaiškintumėte krikščionių norą paveikti kitų mąstymą?

Krikščionis turi misiją didinti žmonių skaičių, kurie tiki Dievu ir susišneka. Tai nereiškia, kad jie nesistengs susikalbėti su netikinčiaisiais. Jie bando. Tikras krikščionis suvoks, kad jo užduotis – suprasti kito žmogaus kalbą, nes tik kalbėdamas jo kalba gali arčiau prieiti.

Tačiau aš šią situaciją regiu atvirkščiai. Man atrodo, kad katalikai bijo būti katalikais. Viena didžiausių Bažnyčios bėdų yra tai, kad ji stengiasi būti labai švelni.

Štai kalbamės apie kultūrą. Kiek žmonių suvokia, kad Bažnyčia ir vakarietiška kultūra – neatskiriami dalykai?

Tvirtinate, kad Vakarų kultūrai didelę įtaką padarė krikščionybė?

Pati Europa kilo iš krikščionybės. Ir tai nebuvo naivių tikinčiųjų sambūris, kurie tik šlovino Dievą ir realaus pasaulio nematė. Tai buvo sąmoningas intelektualių žmonių sumanymas kurti krikščionišką pasaulį. Jie bandė aiškinti, kas yra gyvenimas ir kaip gyventi pagal tikėjimą.

Nebijočiau pasakyti, kad Europos vertybės vis dar yra ant krikščioniškojo pagrindo. Tik stengiamasi, kad visi tą pamirštų. Krikščioniškos vertybės vadinamos vakarietiškomis vertybėmis.

Jei ne krikščionybė, feministės dabar nekovotų dėl lygių moterų teisių.

Feminizmo ištakas jūs matytumėte krikščionybėje?

Lygybės idėja yra krikščionybėje. Tai krikščionys ėmė kalbėti, kad visi prieš Dievą yra lygūs. Nesvarbu, ar tu moteris, ar vyras, ar ponas, ar baudžiauninkas, Dievui tai nėra svarbu.

Tuo pačiu pripažįstama, kad žmonės yra unikalūs ir skirtingi. Nereikia jų suvienodinti. Turime siekti, kad šalia esančiai gyvybei būtų patogu gyventi, kaip ir man. Tačiau turime suvokti, kad neįgalaus žmogaus galimybės nebus visiškai tokios pačios.

Viena iš vakarietiškų vertybių yra tolerancija. Tvirtintumėte, kad tolerancijos suvokimas taip pat atėjęs iš krikščionybės?

Taip. Tik siekiama pakeisti dalykams vardus. Vietoj akivaizdžių sąvokų, tokių kaip „gėris“ ar „patriotiškumas“, atsiranda tokios, kurias galima labai įvairiai interpretuot. Kas yra tolerancija? Ar kas nors tai žino?

Kita neaiški sąvoka – integracija. Ką ji išvis reiškia? Kalbama apie musulmonų integraciją į Europą.

Tačiau kultūros savo prigimtimi nėra draugiški dalykai. Jos užprogramuotos kovoti dėl erdvės.

Manote, kad musulmonų integracija yra neįmanoma?

Dviejų kultūrų viena kitos šalia nebus. Europa tik deklaruoja daugiakultūriškumą. Tačiau patys europiečiai nežiūri į kitas kultūras kaip į lygiavertes. Mėgstu pasakymą, kad Europa visur yra pripėdavusi. Kitoje kultūroje pripėduoja ir stipriai paveikia savo naudai.

Vienas iš Australijos simbolių yra Uluru – raudonosios uolos. Tos uolos daugybę metų aborigenams buvo šventa vieta. Niekada vietiniai ten nekopdavo, nes ten – dievų buveinė. Atėję prie kalno, jie jį garbindavo. Staiga kalną atrado vakariečiai turistai. Beje, pats turizmas yra labai europietiškas dalykas. Turizmas gimė Europoje, konkrečiai – Anglijoje.

Taigi, turistai pradėjo kopti į šventąjį kalną. Pažvelkite į tai aborigeno akimis. Vieną dieną jis meldžiasi ir pamato turistą su šortais ir fotoaparatu, mindantį šventą žemę? Atsitiko taip, kad vietinė bendruomenė nustojo garbinti kalną. Bendruomenė pakriko, prasidėjo alkoholizmas.

Tada europietiškos kultūros žmonės susizgribo, kad šalia miršta kultūra. Kodėl? Pagal europiečių mąstymą, ta kultūra juk galėtų ramiai šalia egzistuoti. Todėl aborigenai buvo įtraukti į turizmo verslą. Dabar jie, dėvėdami „Coca Cola“ marškinėliais, piešia savo piešinius.

Europietiška kultūra kitą kultūrą nualina, o paskui ima globoti?

Net sakyčiau, kad europietiška kultūra savotiškai kitas kultūras įsivaikina. Tačiau iš tiesų anos aborigenų kultūros neliko, tik europietiška imitacija. Europa visada padaro kitos kultūros europietišką versiją.

O gal tie pokyčiai kitai kultūrai į gera? Štai imkime musulmonų pavyzdį. Yra sakančių, kad jie pagal tikėjimą ir visuomenės struktūrą gyvena kaip viduramžiais.

Ar lygindami mes norime pasakyti, kad esame pažangesni? Tie, kurie sako, kad islamas yra viduramžiuose, turbūt mano, kad mes pirmaujame. Nebūčiau dėl to tikra.

Vakariečiai turi suprasti elementarų dalyką. Skirtingose kultūrose žmonės mąsto skirtingai, nes turi skirtingą pagrindą. Jų negalima vadinti atsilikusiais ar pažengusiais – jie tiesiog kitokie.

Pateiksiu puikų pavyzdį iš paveldosaugos. Kai kūrėsi tarptautinės paveldo organizacijos, europiečiai, viską savaip suvokdami, galvojo, kad japonų namai nėra autentiški. Juk jie visai neseniai pastatyti. Europoje autentika buvo tai, kas sena. Paveldas – tai pastatas, kuriame kažkas kažkada vyko, bet dabar jau nebevyksta. Tai yra mirusios srities ženklas.

Štai Japonijoje žvelgiama visai kitaip. Ten autentiška tai, kas vis dar vyksta. Japonai gali pastatą saugoti kaip paveldą, nors jį nuolat perstato iš naujų medžiagų. Jie saugo ne plytas ir medieną, o pačią statybos tradiciją.

Prireikė nemažai metų, kad europiečiai suvoktų, jog čia skiriasi esminiai požiūrio taškai. Jokiu būdu negalima sakyti, kad japonai nesuvokia, kas yra autentika. Įdomus dalykas, kad dabar paveldo srityje einama japoniško suvokimo link.

Ar gali būti, kad japoniškas gyvenimo suvokimas paveikė europietiškąjį?

Veikiau sakyčiau, kad europiečiai daro tai, kas šiais laikais labai mėgstama – kuria visko „miksą“. Europai atrodo, kad padaryti „miksą“ yra pats teisingiausias kelias.

Kultūros paveldo saugojimas pats iš esmės yra jungiantis kultūras reiškinys.

Paveldą saugoti imta po pasaulinių karų, kai sunaikinta daugybė kūrinių. Tačiau tada dar buvo įsivaizduojama, kad kultūros paveldas yra tam tikri objektai, kurie senoviniai, įspūdingi, autentiški. Buvo mėginama susitarti, kad saugoti kultūrą yra svarbiau negu kariauti. Net kariaujant prašoma paveldą apsaugot, nes tai – bendra žmonijos vertybė.

Ar todėl po istorijos studijų pasirinkote dar ir paveldosaugą?

Žinoma, kad stodama taip galvojau. Tačiau dabar manau, kad tai buvo naivu. Paveldosaugą studijuoja įvairūs žmonės – architektai, antropologai, menotyrininkai, istorikai. Net po tos pačios studijų programos, vis tiek matome skirtingai. Dar kitaip paveldą mato visuomenė, politikai, tremtiniai, buvę LKP nariai, Vilniaus gyventojai, turistai. Paveldas dažnai yra ginčų ir diskusijų objektas.

Geriausias pavyzdys yra Žaliojo tilto skulptūros. Jei stodama galvojau, kad paveldą reikia saugoti, tai dabar imu galvoti, kad svarbesnis ir sunkesnis klausimas – kokio paveldo saugoti nereikia?

Dialogas su visuomene čia būtinas. Paveldas be išaiškinimo gali niekada ir netapti vertingu. Pavyzdžiui, visai neseniai teko peržiūrėti fotografo Christopherio Hervigo sudarytą sovietinių stotelių nuotraukų albumą. Buvau šokiruota! Niekada nesusimąsčiau, kad jos gali būti tokios keistos. Kaip istorijos ir paveldosaugos mokslų atstovei man iš karto kilo klausimas, kodėl buvo statomi vienodi blokiniai namai, rajonai ir net miestai, o autobusų stotelės tokios skirtingos ir keistos. Ką su jomis daryti? Saugoti, tirti ar ne?

Ką apie tai manytų visuomenė? Neužtenka, kad paveldą laiko vertingu paveldosaugininkai. Gali būti labai senas daiktas, bet jei jis visuomenei nebus vertingas, jis grius kaip sovietinė stotelė. Paveldosaugininkas turi būti tarpininkas tarp istoriškai vertingo daikto ir visuomenės.

Kalbėjosi Ginta GAIVENYTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.