Iš dailininko Artūro Braziūno paveikslų įdėmiai kiekvieną žiūrintįjį skvarbiu žvilgsniu stebi avys – ramios, gudrios, mylinčios, pabėgančios, keliaujančios, po vieną ar po dvi. Jo tapyboje peizažai, paveiksluose daug žiedų, natiurmortuose ryškios uogos, vaisiai, netgi abstrakcijose išryškėja gamtos motyvai.

Kaip nutiko, kad gimęs ir augęs Vilniuje, savo kūrybai pasirinkote gamtą?

Atrodytų paradoksas, nes esu tikriausias „asfalto“ vaikas. Gimiau, užaugau ir kuriu Vilniuje. Seneliai irgi miestiečiai. Matyt, tai pasekmė, ko neteko prisisotinti nuo mažumės. Kodėl iš kaimo žmonės bėga į miestą? Jų gyvenime kaimo kasdienybės būna perdaug. O man nutiko atvirkštinis variantas. Mano paveiksluose gamta tokia ryški, nes ją idealizuoju. Gamta duoda tiek dvasinio peno, galimybių, šviesos, emocijų. Mano kūryboje nėra šaltos, matematiškai apskaičiuotos abstrakcijos. Net abstraktūs darbai yra susiję arba gimę iš gamtos motyvų. Mano paletėje – tik „švarios“ spalvos ir visiškai nėra juodos.

Labiausiai intriguoja sužinoti, kodėl ir kaip avis tapo paveikslų personažu? Kiekvienas šiam simboliui priskiria savąją reikšmę. Vieniems avinas – vyriškumo, jėgos ir kuriamosios energijos ženklas, kitiems – užsispyrimo. Avinėlis, avytė daugeliui asocijuojasi su švelnumu, gerumu, nekaltumu. Kita vertus, lietuvis gal mažiau savo gyvenimą sieja su avimi, o daugiau su žirgu.

Daug kas mano gyvenime nutinka netikėtai, neplanuotai. Aš irgi tapiau žirgus, bet jie neprilipo. O su avimis nutiko tokia istorija. Iškylavome su draugais gamtoje. Netoliese ganėsi avytės. Aš su jomis susidraugavau. Pamaniau, kodėl nepabandžius nupiešti. Taip atsirado pirmas paveikslas su avyte. Paskui kitas. Paveiksluose avys gyvena savo gyvenimus: jos myli, neapkenčia, pabėga, pasislepia kosmose, stovi žemyn galvomis.Vienas menotyrininkas pastebėjo, kad mano tapytos avys žiūri tiesiai į žiūrintįjį. Man svarbu, kad žmonės žiūrėtų į paveikslus. Siekiu, kad tas kontaktas būtų kuo ilgesnis. Matyt, kad jau nesugebėsiu nuo avyčių pabėgti. „Pažintis“ su avių būreliu nebuvo vienintelė. Pradėjęs tapyti avis, vėlgi netyčia pamačiau laidą apie jas auginantį ūkininką Molėtų rajone. Susiradau ir įsiprašiau į svečius. Parsivežiau daugybę fotografijų, kad turėčiau medžiagos paveikslams. Gali piešti iš atminties, bet galvos pasukimas, kojų pastatymas – nesugalvosi taip, kaip sutverta gamtos.

Mano paveiksluose yra ir kitų gyvūnų – vištų pulkas, povai. Tai buvo eksperimentai, bet iš žmonių reakcijos supratau, kad labiau už avis niekas kitas neimponuoja.

Kokių tik tų avių A. Braziūno paveiksluose nėra: „Keliauninkė“, „Susimąsčiusi“, „Gimęs būti ramus“ ar „... gudrus“. Kaip gimsta pavadinimai?

Retai pavadinimas atsiranda prieš tapant paveikslą. Kai darbas baigtas, tada, padedant žmonai, gimsta pavadinimas, kuriuo bandau užkabinti žmogų, tarsi be to, ką mato, dar atsirastų papildoma istorija. Štai „Pavėlavau“: avytė neša rožę – nudžiūvusią. Istorija gali būti iš mūsų gyvenimo – ir mes gal nešėm kažkam gėlę, kol nuvyto... Pabaigą kiekvienas gali susikurti pats“. Ciklas „Gimęs būti...“ – avių portretai yra savotiška personifikacija – aš taip matau žmones. Tai tarsi charakterių perteikimas ant drobės: vienas ramus, kitas spinduliuoja švelnumą. Žmonės išsirenka save atitinkantį portretą.

Jūsų platus žanrinis diapazonas.

Tas platumas atsirado dėl smalsumo. Juk būtų nuobodu metai iš metų nesikeisti. Apie savo kūrybą aš sakau – mano vežimą traukia ne vienas, o keli arkliukai. Tapau abstrakcijas, natiurmortus, peizažus, zoomorfinius motyvus. Jokių žvilgsnių atgal – tik į priekį ir su šypsena nuo pat ryto.

Su šypsena lengviau pagauti įkvėpimą?

Apie įkvėpimą aš daug metų nekeičiu nuomonės: tie, kurie apie laukimus, rymojimus daug šneka, tai nieko nepadaro. Reikia ne laukti, o imti ir pradėti tapyti, tada ir ateina įkvėpimas. Ir man būna, kad nežinau, ką piešti – išgeriu kavos, pamedituoju ir staiga mintis taukšteli – reikia dar tą padaryti, o tada jau sustoti negali. Darbas tave įtraukia. Gali sėdėti apsikabinęs bokalą alaus ir laukti įkvėpimo, tik nežinia, kada jis ateis...

Kas pirmasis vertina paveikslą?

Prieš parodydamas paveikslą pasauliui, turiu gauti žmonos Jolitos aprobaciją. Jos profesija nesusijusi su menu, bet taip jau susiklostė, kad dabar jos darbas ir rūpestis – mano kūrybos sklaida. Ji organizuoja parodas, keliones, dalyvavimą konkursuose. Neseniai grįžome iš parodos Niujorke. Tai reikšmingiausias šių metų įvykis. Ši tarptautinė paroda atstoja dešimtį Lietuvoje. Pasaulinėje parodoje Manhetene dalyvauja dailininkai, galerijos ir jų atstovai. Mūsų galerijų rengiamose parodose aš apčiuopiamų rezultatų nematau, nes parodos sklaida rengėjai beveik nesirūpina.

Kam turite būti dėkingas už pastebėtą talentą piešti?

Iki pastebėjimo ketverius metus mokiausi muzikos mokykloje. Mano mama, vaikystėje svajojo skambinti pianinu, tad neišsipildžiusią svajonę nutarė „atgroti“ ant sūnaus. Žinoma, man nepatiko groti, kai draugai kieme žaidė futbolą. Tad pradėjau natų sąsiuvinių paraštėse piešti. Kartą į svečius užsuko profesionali dailininkė ir pamačiusi piešinius tėvams patarė: „Jis nori piešti, nekankinkit prie pianino“. Tuomet mama nuvedė į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Ją baigęs įstojau į Dailės akademiją. Nors negroju, bet vis tiek esu mene.

Vienintelis giminėje su menu susijęs yra poetas Vladas Braziūnas – tėvo pusbrolis. Mama inžinierė, tėtis teisininkas.

Ir jokių kūrybinių duobių Jūsų kelyje nebuvo?

Būtų gerai... Po šešerių metų studijų sekė etapas be dailės. Prasidėjusi ekonominė krizė buvo išgyvenimo mokykla. Daugiau negu dešimčiai metų buvau metęs tapybą, nes iš jos nebuvo įmanoma išgyventi. Tada išmokau dirbti kompiuteriu, maketavau knygas. Per antrąją krizę aš vėl grįžau į dailę.

Jūs leidžiat savo paveikslą norinčiam įsigyti „pasimatuoti“? Kaip šovė tokia gera mintis?

Aš paveikslus skirtau į dvi kategorijas: interjeriniai ir kolekciniai. Pastarieji yra kaip vertybė ir jų niekas nederina nei prie interjero, nei vieno prie kito. Tai investicija.

Patikusį interjerinį paveikslą imi ir kabini ant sienos. Tik reikia būti įsitikinusiam, kad į jį bus malonu žiūrėti ir po metų kitų. Žmogui sunku studijoje ar galerijoje patikusį paveikslą įsivaizduoti įkomponuotą į namų aplinką. Drabužį juk matuojamės, todėl reikia ir patikusį paveikslą „pasimatuoti“. Mes atvežame į namus, kad žmogus pamatytų, kaip jis atrodys konkrečioje vietoje. Tai padeda apsispręsti, pajausti jo skleidžiamas emocijas. O tokia mintis kilo žmonai ir man beliko pritarti.

Piešiate ir portretus iš nuotraukų, genealoginius medžius.

Tai daugiau išskirtinės dovanos. Viskas prasidėjo, kai sulaukus krikšto mamos užsakymo dukrai nupiešti geneologinį medį, kilo mintis, kad galbūt toks sumanymas gali būti įdomus ir kitiems.

Eugenija GIMBUTIENĖ