Žurnalistas Rytis Juozapavičius šiuolaikines žiniasklaidos tendencijas iliustruotų Peterio Gabrielio vaizdo klipu „The Barry William's Show“. Tai daina apie TV šou verslą, kur, susirinkęs iškrypėlius ir ligonius, kuri produktą ir, anot jo, visuomenei pardavinėji socialinę pornografiją, t.y. haliucionuoji ir kontroliuoji tuos vaizdinius, nuo kurių darosi bloga.

„Jei žurnalistas neieško savo veikloje aukštesnės mūsų visų bendro buvimo prasmės, jei užsiima tik neigimu, destruktyvia kritika, ardymu, tai iš esmės jo „misija“ yra pardavinėti konfliktą, konfrontaciją, meluoti ar nutylėti, nepasakant to, kas svarbu“, — kolegoms kritikos negaili žiniasklaidos priemonių korupcijos atvejus šalyje tyręs ir dėl to spaudos nemalonės užsitraukęs R. Juozapavičius.

Anksčiau daugiausia dirbęs priešais TV kameras, Rytis dabar būna anapus jų — yra verslo mokymų bei konsultavimo paslaugų kompanijos „FranklinCovey“ Lietuvoje konsultantas ir įvairių organizacijų samdomas lektorius, mokantis viešojo kalbėjimo ir bendravimo su žiniasklaida.

Tiesa, mūsų pokalbis netikėtai prasidėjo nuo darbo ryšių su visuomene (RsV) srityje temos. „Bandžiau dirbti RsV įmonėje, bet ten pabuvau tik du mėnesius, nes supratau, kad vis dėlto mano savimonė yra greičiau žurnalisto negu RsV profesionalo. Dėl to sąmoningai pasirinkau būti autoriumi menininku“, — sako R. Juozapavičius.

Viešųjų ryšių veikla jums neartima dėl to, kad turėtumėte atstovauti tik vienos kompanijos interesams?

Lig tol daugiausia dirbau gindamas viešąjį interesą. O dirbdamas RsV atstovu, supratau, kad pasiūlymas klientui ginti viešąjį interesą gali būti išmintingas, bet nebūtinai naudingas. Greitai pajutau, kad jei tu giliai netiki tuo, ką darai, tai matosi. Kaip viešojo kalbėjimo mokytojas, nepastebėjau, kad žmonės sugebėtų ilgai įtaigiai meluoti ir slėpti savo tikruosius ketinimus, nes vis tiek mes juos galų gale permatome. Užtat man be galo patinka Stepheno R. Covey, knygos „Septyni efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“ autoriaus, įžvalga apie komunikaciją, kad „visos bendravimo technikos esti veiksmingos tik tada, kai jos remiasi širdies šiluma“. Manau, kad mes turime rinktis būtent tuos darbus, kurie šimtu procentų atitinka mūsų įsitikinimus ir vertybes.

Ta kompanija, kurioje dirbau, yra labai garbinga, daug ten išmokau, tačiau supratau, kad RsV darbas — ne man. RsV pramonei dirba daug labai sąžiningų žmonių. Tačiau stebėdamas rinką supratau, kad ten dirbdamas lengvai gali patekti į tokią sunkią situaciją, kai klientui, kuris tau pasirengęs mokėti pinigus, siūlysi ginti viešąjį interesą, o jis tau sakys: „Sumokėsiu tau daugiau, tik pasakyk, kaip to viešojo intereso neginti“. Šiandien man atrodo, kad aš paprasčiausiai galiu išvengti tokių situacijų.

Jūsų tokią išsakytą nuomonę apie RsV dabar iš kolegų retai kada beišgirsi, nes vis daugiau žurnalistų, ypač — jaunesnės kartos, pasuka būtent į viešuosius ryšius. Kaip manote, kodėl?

Jų nusivylimas žiniasklaida yra akivaizdus. Kai žurnalistai mato, kaip žiniasklaidos grandai atvirai meluoja, kai stokoja charizmatinių žurnalistų, tokių kaip Artūras Račas, pavyzdžių, kai dirba terpėje, kur nesilaikoma tiesos, kai ta tiesa nutylima (tai tiesiog melo forma), jie pradeda manyti, kad visa tai yra farsas, ir koks skirtumas, kurioje barikadų pusėje būsi. Juolab kad tai net ne barikados, o kažkokios gatvės muštynės, kaip rodoma filmuose, kur kažkas į kažką meta bokalą ir paskui jau visi pradeda mušti vieni kitus.

Bet ar eiti į RsV sąžininga ir nerizikinga, jei gali atsidurti tokioje padėtyje, kai turi viešąjį interesą išversti į išvirkščią pusę, pamindamas visas savo vertybes ir idealus?

Manau, dėl to žurnalistai, eidami į RsV, pasirenka didelį iššūkį. Kita vertus, galiu pasakyti, kad ir ten galima garbingai atstovauti tam tikriems principams. Pats pažįstu puikių profesionalų, kurie tiems principams nenusižengia, veikiau atsisako atlygio, sutarties, negu nusileidžia viešajam interesui. Manau, kad jaunam žurnalistui išties turėtų būti sunku ne tik kokią nors tiesą nutylėti, bet ir kurti strategiją, kaip diskredituoti savo kliento priešininką, jį šmeižiant, maišant su žeme. Tokius veiksmus prilyginčiau žmogaus žudymui.

Žydų rabinai Dievo įsakymą „Nežudyk!“ interpretuoja plačiau nei mes. Jie mano, kad „žudai“, jei žmogaus reputaciją griauni meluodamas apie jį. Sprendimus privačiai bendrovei pulti kitą asmenį gali pasiūlyti būtent RsV specialistai. Man atrodo, kad RsV specialistai ir žurnalistai, pasirinkę žmonių žudymo kelią, ilgai nesuvokia savo nusikaltimo masto, kol galų patys neatsiduria taikiklyje.

Yra ir kita RsV pusė — kaip kurti teigiamą asmens įvaizdį. Tam vis didesnės svarbos turi ir žmogaus gebėjimas tinkamai elgtis priešais kameras. Kaip jūs to mokote klientus?

Aš naudoju lotoso metaforą. Jis auga purvyne, vietose, kur nesitiki pamatyti tokio gražaus augalo kaip lotosas. Jis išsiskleidžia tik šviesoje. Taip ir gyvenime: yra daug mėšlo, kur prasiskleidžia puikūs vieši kalbėtojai. Dar įdomi lotoso savybė ta, kad prie jo žiedo nelimpa purvas, o vanduo nuo jo nuteka. Tai reiškia, kad ką bepiltum ant jo, jis lieka švarus ir skaistus. Laikau tai viešojo kalbėjimo simboliu. Kai žmogus supranta, atranda prasmę tiesos, apie kurią nori kalbėti, tada jo viešas kalbėjimas tampa ypač stiprus, tarsi įgalintas.

O įgūdžiai atsiranda per praktiką. Galima išmokti to, ko mokosi studentai Žurnalistikos institute per pratybas, vaidindami laidų vedėjus ir jų pašnekovus: reikiamu metu kalbą pagreitinti ar sulėtinti, keisti balso toną, žvelgti į akis, gestikuliuoti ir t.t.

Aš per viešojo kalbėjimo seminarus pasiimu kamerą, apsimetu išprotėjusiu žurnalistu ir mėgdžiodamas realiai Lietuvoje veikiančius žurnalistus ir žurnalistes it koks psichopatas metodiškai puolu seminaro dalyvį. Tokiu atveju žmogui leidžiama pajusti, ką reiškia būti persekiojamam asmens, kuris siekia tik apkaltinti, užuot bandęs išsiaiškinti.

Pastebėjau, jog žurnalistų puolami žmonės pasimeta nebūtinai dėl to, kad jie kažką padarė negerai, bet tiesiog iš baimės, kai tau žiūrėdamas į akis koks nors jaunas žurnalistas akiplėša, nė neįsigilinęs į situaciją, tiesiog švelniau ar pikčiau vadina tave vagimi. Būna, kad tokiu atveju į tas gudriai suregztas nesąmones nė neturi ką atsakyti. Bet jei tuo metu esi filmuojamas ar fotografuojamas, tavo suglumimas yra užfiksuojamas tarytum tavo kaltės įrodymas.

Pasitelkę šiurkštų kalbėjimo stilių, galime išvesti iš pusiausvyros maždaug 70 proc. seminarų mokinių. Puikus to pavyzdys, kaip kietakaktę žurnalistę Rūtą Grinevičiūtę visiškai sutrikdė rinkimų naktį į studiją pakviestas viešojo kalbėjimo meistras Arūnas Valinskas. Jis išmušė p. Grinevičiūtę iš vėžių pavadinęs ją prostitute. Net užgrūdinta žodžių dvikovų dalyvė netikėtai išvadinta kale pasimeta. Žmonės dažniausiai pasimeta, kai su jais šiurkščiai kalbama, taip pat dėl streso, kurį jie patiria, kai kamera šviečia tiesiai į veidą. Bet galima išmokti prie viso to įprasti. Kitąkart p. Valinskas nesutrikdys p. Grinevičiūtės, nes ši žino, ko galima tikėtis. Žmonės pripranta prie koncentracijos stovyklų. Galima priprasti ir prie nuolatinio žiniasklaidos puolimo.

Tačiau yra dar viena bėda: mūsų visuomenėje netrūksta kalbėtojų (turiu omeny politikus), kurie, naudodami įvairius psichologinius triukus, ne tik išmokę nepriekaištingai valdyti žodį ir nepasimesti priešais kameras, bet apskritai sugeba nuolat meluoti, tuo pačiu išlikti šaltu veidu...

Gerų melagių, neretai — politinių partijų lyderių, pagrindinis veiksmingas psichologinis triukas — pirma jie įtikina save, kad balta yra juoda, o juoda yra balta. Praradę aiškų protą, situacijos suvokimą, jie žaidžia vertybėmis, „įeina į vaidmenį“ — tarsi užsiima autohipnoze. Aišku, gali programuoti save visokiems dalykams, bet vis tiek turi likti su tam tikrais principais, kitaip anksčiau ar vėliau tavo melą žmonės pastebės.

Pateiksiu pavyzdį. Japonų generolas savo kariams prieš mūšį pasakė, kad jis išmes monetą ir jei iškris herbas, tada jie laimės, o jei iškris skaičius — laukia nesėkmė. Taigi, generolas metė monetą, iškrito herbas. Kariai puolė į mūšį, jį laimėjo. Po mūšio priėjo prie vado ir sako: „Generole, lemtis yra nesustabdomas dalykas“. O generolas rodo monetą, kurios abiejose pusėse yra herbas. Taigi, jei tu, kaip tas generolas, moki manipuliuoti, gali būti efektyvus vieną kartą, bet kitą kartą tavo triukas jau nebūtinai suveiks. Nors gal gali ir tapti tikrovę haliucionuojančiu individu, kuris kone kasdien įsivaizduoja vis kitą tiesą ir save ja įtikina, bet tada prarasi bet kokį nuoseklumą ir sveiko proto pamatus.

Tiesioginiame eteryje vesdavote diskusijas, kuriose dalyvaudavo ir tų tikrovę haliucionuojančių valdžios atstovų. Pastaruoju metu TV diskusijų laidos vėl atgijo. Ką teko pastebėti, kaip jos, kaip apskritai televizija pasikeitė per tuos kelerius metus?

Su Raigardu Musnicku, vesdami laidas „Paskutinė kryžkelė“ ir „Visuomenės interesas“, siekdavome įtraukti žmones diskutuoti, ginti savo nuomonę, juos mokyti drąsos. Mums atrodė, jog reikia, kad žmogus išdrįstų pasakyti savo nuomonę. Dabar, matosi, tokių laidų nebereikia. Laikai pasikeitė. Dabar — visi drąsūs, pasirengę tau draskyti akis ir mesti akmenį į tave. Diskusijų dalyviams jau reikia mokytis įsiklausyti į kitą pašnekovą ir mokėti susitarti. Būtų svarbu pasiekti, kad žmonės šnekėtų bent apie tuos pačius dalykus.

Neseniai žiūrėjau diskusiją, kur ginčijosi ponas Kirkilas ir Razma. Atrodė, kad kalba ne suaugusieji. Taip šnekama gal santarvės stokojančios šeimos barnyje, bet ne viešai. Mano akimis, į susitarimus nevedančių diskusijų stiliaus puoselėjimas yra pražūtingas. Diskusijų vedėjams labai trūksta mediatoriaus sugebėjimų ir, žinoma, supratimo, kodėl to reikia.

Esu įsitikinęs, kad pasiėmę televizijos kamerą, tuos žurnalistikos „reindžerius“ irgi galime lengvai prispausti staigiai beriamais kaltinimais apie jų „asmeninę korupciją“. Dar jei pasitelktume montažinę su siaubo filmų garsynu... Tai spektaklis, nieko bendra neturintis su tiesos paieškomis.

Manipuliuojame užuot ieškoję tiesos dėl mąstymo „laimėkime kartu“ stokos. Vis puoselėjame iliuziją, kad galime laimėti visų karą prieš visus. Visgi visi mes turime kažkaip bendrai sugyventi toje pačioje visuomenėje imdami pavyzdį iš gamtos. Ne veltui ir mūsų himne yra žodžiai: „Vienybė telydi“. Ta vienybė yra labai aukštos žmonių klasės bendraveikos principas. S. R. Covey taiko sinerginio bendradarbiavimo principą: yra mano kelias, yra tavo kelias, bet kartu galime ieškoti trečio kelio, geresnio tiek už manąjį, tiek už tavąjį. Bet žinote, kaip sunku atsisakyti savo požiūrio ir leistis į dar nežinomo „trečiojo požiūrio“ paieškas? Kaip taikliai pastebima Dialogo kultūros instituto išleistoje knygoje apie civilizacijų susidūrimus „Pasaulis po teroro“, tikrasis didvyriškumas yra priešą paversti draugu. Tai nereiškia, kad tu esi bailys, kuris atsisako savo principų. Tai reiškia, kad su savo priešu turi sugebėti sąveikauti. O dabar žmonės, kaip ir, deja, labai daug žurnalistų, yra silpni, bijo kitos nuomonės.

Žurnalistika šiandien kaip niekad yra svarbi. Dėl to žurnalistas turi būti ypač kruopštus atrinkdamas nuomones, nepridėti kokio nors užgaulaus būdvardžio, leisti priešiškoms pusėms susitarti. Mūsų žurnalistams trūksta supratimo, kad reikia žengti dar vieną žingsnį ir pabandyti auditoriją kilstelėti, reikia daugiau kantrybės, pagarbos, pamėginti paaiškinti visuomenei, kad viskas yra daug sudėtingiau, nei mes ką tik jums parodėme. Tai ir yra kokybiška žiniasklaida.

Tačiau pastebėjau, kad subtilūs žurnalistų tekstai, kuriais bandoma apeliuoti į atsakingų valstybės asmenų sąžinę, jos visiškai nesuvirpina. Atrodo, įstatymų leidėjai ir Vyriausybės atstovai patys nebesupranta, jog kažką galima padaryti susitarimo keliu. Be to, tik ir svajoja, kad žiniasklaida apie juos kalbėtų neutraliai ir švelniai, nes tuo tarpu jie „užliūliuotos“ visuomenės akivaizdoje ir toliau galėtų savivaliauti. Ką tokiu atveju daryti žurnalistui, kuris vis dėlto yra pasirengęs ginti viešąjį interesą?

Politikai ir visuomenės lyderiai priprato prie prakeiksmų ir tai jiems teikia, — kad ir kaip keistai nuskambės, — savotišką pasitenkinimą, jog jie yra svarbūs. Kai tokių asmenų kurį laiką niekas nekeikia, jiems darosi net nesmagu. Norėdami juos paveikti, mes turime derinti griežtą jų kritiką su atidžiu įsiklausymu į jų žodžius ir privalome būti pasirengę leisti jiems pasitaisyti. Jei žurnalisto prakeiktas politikas staiga pasielgia išmintingai, už tai žurnalistas privalo jį pagirti.

Kita vertus, nauji lyderiai taip greitai negimsta. Mes privalome juos išugdyti patys. Tad mąstymas „laimėkime kartu“ gali ilgai ir kantriai laukti, kol mes į jį atsigręšime, kaip į tiesiog pačią pragmatiškiausią ir blaiviausią vertybinę nuostatą.

Man atrodo, kad žurnalisto darbui geriau suprasti gali padėti budistinė pasaulio, kaip Indros tinklo, metafora. Sakoma, kad dievas Indra sukūrė pasaulio modelį kaip tinklą iš daugybės perlų. Perlai buvo išdėstyti lygiomis eilėmis visomis kryptimis. Kiekvienas iš perlų atspindėjo visus kitus perlus ir atsispindėjo kiekviename iš tų perlų. Tik tikrindami savo atspindimą pasaulėvaizdį su kitų pasaulėvaizdžių atspindžiais, galime artėti prie teisingo pasaulio supratimo.

Kalbino Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.