Tau atrodo, kad parašei beveik žurnalistinį šedevrą, o leidėjas ar redaktorius aiškina, kad tai — beveik mėšlas. Daugeliui žurnalistų tokia padėtis atrodytų kebli ir varanti į neviltį — geriau jau trenkti durimis, o ne atkakliai derėtis dėl honoraro. Tačiau žurnalistas Rytas Staselis tai vadina vertinga patirtimi. Kai keliolika metų redaktoriavęs jis tapo laisvuoju žurnalistu, buvo baisoka. Reikėjo mokytis atrasti tokią išskirtinę informaciją, kad redaktoriai nedvejodami ištartų „perku“.

Dveji „freelancerio“ darbo metai padėjo perkainoti vertybes — per tuos metus jis nustojo dėl savų problemų kaltinti aplinkinius ar pasaulio sandarą. „Savo profesinius kompleksus žurnalistai dažnai meistriškai pateikia kaip svetimus“, — samprotauja R.Staselis, dabar dirbantis žurnalo „Verslo klasė“ temos redaktoriumi. Jis nekritikuoja leidėjų, tiesiog pastebi, kad pataikaudami masiniam skoniui, leidėjai patys pjauna šaką, ant kurios sėdi. Jis nesupranta tų skaitytojų, kurie šiais laikais skundžiasi nerandantys ką skaityti — pernelyg daug žiniasklaidos vartotojų ieško emociškai artimos informacijos ir atmeta skirtingus požiūrius.

Esate vienas iš nedaugelio žurnalistų, kurie sovietmečiu studijavo žurnalistiką universitete. Ko tikėjotės tais laikais rinkdamasis tokias studijas?

Jokių šviesių ir aiškių tikslų tikrai neturėjau. Galvojau apie istorijos studijas, bet pamąsčiau, kad ten gali būti neįdomu, o studijuodamas žurnalistiką bent jau pastudentausiu. Pažinojau vyresnių žmonių, kurie man buvo simpatiški, o jie studijavo žurnalistiką.

Įstojau ir iškart iš pirmo kurso išėjau į kariuomenę. Baigdamas tarnybą labai rimtai galvojau, ką veiksiu grįžęs. Ir jau gailėjausi įstojęs į žurnalistiką. Tačiau tuomet buvo neįprasta nusispjauti ir išeiti, dabar gal tokius posūkius žmonės daro lengviau. Todėl nuo 1986 iki 1988 pavasario fantastiškai studentavau su iš paskos besivelkančiomis akademinėmis skolomis.

Studijuoti nebuvo labai įdomu. Vyko „perestroika“, tačiau daugelis „dėstytuvų“ tuometinėje žurnalistikos katedroje pasakojo apie melžėjas ir tarybinį darbą.

Paskui prasidėjo Sąjūdis. Paprašiau tuometinio katedros vedėjo, kad leistų vasaros praktiką atlikti Klaipėdoje, turėdamas paprastą interesą: ten pigus geras alus, jūra, vietoj praktikos iš tikrųjų bus mėnuo atostogų. Man leido važiuoti.

Taip atsitiktinai įpuoliau ne tik į Sąjūdį, bet ir į savo profesiją. Pirmą kartą pamačiau žmones, su kuriais buvo įdomu bendrauti ir apie kuriuos buvo įdomu rašyti. Klaipėdos Sąjūdžio aktyvistai buvo jauni architektai, istorikai, žurnalistai, ekologai. Sutikau daug žmonių, kurie buvo tarsi vaikščiojančios enciklopedijos.

Tačiau reporterio darbo skonio nespėjau pajusti. Taip susiklostė, kad dvidešimt dvejų tapau redaktoriumi — ėmiau vadovauti laikraščiui „Mažoji Lietuva“. 1993-iaisiais ėmiau redaktoriauti „Respublikoje“, paskui sekė redaktoriaus darbas, „Lietuvos žiniose“, LRT.

Tačiau kažko trūko? Ką praranda anksti redaktoriauti pradėjęs žurnalistas?

Dabar labai skeptiškai žiūriu į redaktorius, kurie neprivalgę reporterio duonos. Ypač dienraštyje, kur sukasi naujienų konvejeris, kelia įtarimą tokie „guru“, kurie tik nurodinėja, kaip dirbti, nors patys to neišmano.

Per paskutinius redaktoriaus karjeros metus tasai darbas man kėlė didžiulį diskomfortą, kurio priežasčių ilgai negalėjau identifikuoti. Mano tempai akivaizdžiai nesutapo su mano bendradarbių tempais, požiūris su požiūriais. Vienu metu tas viskas trūko kaip votis. Per pusmetį buvau gerokai nusivažiavęs, veik prasigėręs, metęs visus darbus ir maloniai bendrauti su manim norinčiųjų buvo vienetai. Tie keli man labai brangūs žmonės ir šeima bendromis pastangomis mane vėliau ir ištraukė.

Tuomet ėmėte dirbti kaip laisvasis žurnalistas. Kokia buvo tokio darbo pradžia - pats ėjote į redakcijas ir siūlėtės rašyti straipsnius?

Taip, ėjau pats ir siūliausi rašyti. Kai gavau pirmąjį užsakymą, žiūrėjau į jį kaip į svarbiausią mano gyvenime darbą. Nors neilgai bendravau su „Veido“ leidėju Algimantu Šindeikiu, tą bendravimą prisimenu labai šiltai. Supratau, ką reiškia tie dalykai, apie kuriuos iki tol beveik nieko nežinojau — pavyzdžiui, eiti ir derėtis dėl honoraro dydžio. Tau atrodo, kad parašei beveik žurnalistinį šedevrą, o leidėjas, redaktorius, tvirtina, jog tai - beveik mėšlas. Įdomus žaidimas.

Tačiau toks vertybių perkainojimo procesas buvo labai sveikas. Viena vertus, nors buvau jau beveik keturiasdešimtmetis, psichologiškai jaučiausi puikiai, nes pagaliau dariau tai, ką norėjau daryti.

Netgi manau, kad kiekvienas žmogus keletą metų turėtų palakstyti po redakcijas, o tik paskui kur nors įsitvirtinti. Kita vertus, tapau individualistas ta prasme, kad daugmaž nustojau dėl savo nuosavų problemų kaltinti konkrečius aplinkinius arba pasaulio sandarą.

Ko žurnalistas išmoksta taip dirbdamas?

„Freelanceris“ turi būti paprasčiausiai geresnis už kitus. Neturėdamas sąlygų naudotis redakcijoje dirbančių kolegų turimais pranašumais — žinių agentūrų pranešimais, pasidalijimu informacija, patarimais  — jis pats privalo atrasti tokių žinių, požiūrių, kuriuos išklojus ant popieriaus redaktoriams nekiltų abejonių: šito negalima nei atsisakyti, nei kaip nors „nuknisti“, nes tai yra išskirtinė informacija.

Esu keletą kartų paskambinęs redaktoriams ir pasakęs: „Turiu tokį ir tokį tekstą: arba dėkite, arba parduosiu kitiems“. Sakyčiau, tai beveik žurnalisto Nirvana: pastatyti ant ausų redaktorių, kuris skubėtų nupirkti siūlomą tekstą.

Su kokiais leidiniais bendradarbiavote?

Rašiau į „Veidą“, „Verslo klasę“, „Respubliką“, regioninius leidinius. Užsakomųjų straipsnių niekada nerašiau - leidau sau prabangą pasiųsti po velnių tuos, kurie tą siūlydavo daryti. Dėl to galbūt mažiau užsidirbau. Pinigų trūko, vienu metu su žmona abudu nedirbom. Užsidirbdavau du — tris tūkstančius litų per mėnesį.

Ilgą laiką atmečiau visus pasiūlymus įsidarbinti oficialiai. Tačiau kada beveik vienu metu sulaukiau dviejų itin patrauklių pasiūlymų, nusprendžiau tos nepriklausomybės išsižadėti. Per dvidešimties minučių pokalbį „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius sugebėjo susakyti tokį tekstą, po kurio man tapo aišku, kad noriu kartu dirbti. Iki šiol neturėjau pagrindo gailėtis savo apsisprendimo. Du su puse metų „Verslo klasėje“ — ko gero patys geriausi mano metai.

Kaip pasirinkti redakciją, su kuria bendradarbiauji? Kai kurie žurnalistai kartais nusivylę lepteli, kad visa lietuviška žiniasklaida yra mėšlas. O štai jūs „Bernardinuose“ tvirtinote, kad žurnalistams nekliudoma atlikti profesinės pareigos.

Žurnalisto darbas redakcijoje visada yra didesnis ar mažesnis kompromisas. Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kiek jis linkęs į juos eiti. Skirtumas tas, kad už vienus kompromisus sumoki brangiau, už kitus — pigiau. Turiu galvoje psichologinę būseną, reputaciją. Tai dalykai, kurių ateities kainą iš karto labai sunku įvertinti, tačiau jie labai asmeniški. Skirtingi žmonės skirtingai tuos dalykus išsprendžia. Jeigu tokia graužatis niekada nekamuoja — ko gero, tai jau yra problema.

Žurnalistai savo profesinius kompleksus ir problemas dažnai meistriškai pateikia kaip svetimus. Kas kaltas? Redaktorius. Kas kaltas? Leidėjas. Kas kaltas?  Politikai, Lietuva, pasaulis, žydai ir taip toliau. Tokia atsakomybės difuzija — kiekvienas kažkuo nepatenkintas, nors pirmiausia derėtų būti nepatenkintu pačiam savimi.

Negi nekritikuotumėte leidėjų elgesio?

Retai kritikuoju leidėjus. Todėl, kad jų atsakomybė yra didesnė nei žurnalistų. Jie rizikuoja labiau ir jų klaidų kaina yra nepalyginti didesnė. Žurnalistas anksčiau ar vėliau suvokia, jog yra laisvas pasirinkti, o leidėjai neišvengiamai tampa savo verslo įkaitais.

Klausimas tik, kokį tikslą sau brėžia žiniasklaidos verslininkai. Mano galva, anksčiau ar vėliau jie neišvengiamai privalo atsakyti bent jau sau, ką nori palikti savo vaikams: klestintį verslą ar krūvą greitai užkaltų pinigų. Žinia, pinigai šiais laikais gali labai greitai išnykti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Taigi, jeigu daugelio leidėjų tikslas — tik verslas, tada įtariu, kad pataikaudami masiniam skoniui jie pjauna šaką, ant kurios sėdi. Kita vertus, kaip sakė vienas mano kolega, ar į spaudos leidėjus žiūrėtume kitaip, jeigu įsivaizduotume juos esant „blogeriais“, o laikraščius - asmeniniais dienoraščiais?

Tačiau žiniasklaidininkai, kurie orientuojasi į intelektualesnį vartotoją, dažnai vos suduria galą su galu. Galbūt tokius leidinius turėtų paremti valstybė?

Žiniasklaida yra verslas. Ir esu labai tvirtos nuomonės, kad bet kokia vyriausybinė parama iškreipia rinką ir ištvirkina net labai intelektualius ir iš pirmo žvilgsnio atsakingus leidėjus.

Kada einama lengviausiu keliu, ieškant valdžios paramos, po poros metų neišvengiamai randasi tikėjimas, kad paramos gavimas yra valdžios pareiga. Galų gale tai beveik neišvengiamai baigiasi ne parama, o valdžios aptarnavimu.

Panašiai yra ir su kultūra. Tikrosios kultūros Lietuvoje yra tiek, kiek už jos nėra valdžios šešėlio. VEKS, „Lietuvos Tūkstantmečio“ istorijos — geriausios šios versijos iliustracijos. Žinoma, valdžios pagarba (tai skiriasi nuo materialiosios paramos) kultūrininkams yra labai svarbi. Tačiau atkreipkite dėmesį į vieną šios problemos aspektą: ar labai daug pagarbos valdžia rodo tiems kultūros žmonėms, kurie puikiausiai išgyvena be jos pinigų ir sulig kiekvienu jos rankos mostelėjimu neskuba jos aptarnauti...

Skaitytojai dažnai skundžiasi, kad žiniasklaida tokia prasta, kad nėra ką skaityti. Ar tie skundai taip pat rodo jų kompleksus?

Masinė žiniasklaidos kritika visuomenėje nėra kvalifikuota. Per du laisvės dešimtmečius didžioji visuomenės dalis taip ir neišmoko skeptiškai reaguoti į bet kurią informaciją. Vis dar labai reikšmingai daug žiniasklaidos vartotojų joje ieško emociškai sau artimos informacijos. Ir jų santykis su informacija yra emocinis. Toks santykis atmeta ne tik įvairių šaltinių ir skirtingų požiūrių poreikį, bet buvimą iš principo.

Iš tikrųjų tokio žiniasklaidos bei informacijos šaltinių pasirinkimo, koks yra šiais laikais, dar niekada nebuvo. Reikia kantriai mokytis, kaip iš tų milžiniškų srautų atsirinkti tai, kas iš tiesų yra naudinga. Manau, jog tėvams kur kas prasmingiau šeimoje dažniau stebėti, kokią televizijos informaciją ryja jų maži vaikai, užuot žiniasklaidai delegavus auklės funkciją, kurios ji iš principo negali ir neturi atlikti.

Žurnalisto Ryto Staselio biografija:

  • Gimė 1966 metais rugsėjo 18 d. Vilniuje. Vedęs, du vaikai
  • 1984 m. baigė Vilniaus 15-ąją vidurinę mokyklą (dabar — Žvėryno gimnazija).
  • 1984-1989 m. Studijavo Vilniaus Universitete, bet studijų nebaigė.
  • 1984-1986 m. privalomoji karinė tarnyba sovietinės kariuomenės priešlėktuvinės gynybos daliniuose.
  • 1988 m. reporteris laikraštyje „Žalioji Lietuva“ (red. R.Grinevičiūtė).
  • 1989-1990 m. savaitraščio „Mažoji Lietuva“ Vilniaus skyriaus korespondentas (red. G.Tomkus).
  • 1990-1993 m. savaitraščio „Mažoji Lietuva“ redaktorius.
  • 1993-1999 m. dienraščio „Respublika“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, vyr. redaktoriaus pirmasis pavaduotojas (vyr. red. V.Tomkus).
  • 1999-2000 m. dienraščio „Lietuvos žinios“ vyr. redaktoriaus pirmasis pavaduotojas (vyr. red. V.Bartuškaitė).
  • 2000-2002 m. dienraščio „Lietuvos žinios“ vyr. redaktorius (gen.dir. D.Arlauskas).
  • 2002-2004 m. Lietuvos visuomeninės televizijos naujienų direkcijos vyr.redaktorius (dir. A.Lelkaitis).
  • 2004-2006 m. Laisvasis  žurnalistas. Bendradarbiavio su dienraščiais „Respublika“, „Vakarų Ekspresas“, „Šiaulių kraštas“, „Alytaus naujienos“, „Sekundė“ (Panevėžys), regioniniais laikraščiais „Gyvenimas“ (Prienai), „Kupiškėnų mintys“ (Kupiškis), savaitraščiais „Veidas“, „Panorama“, žurnalu „Verslo klasė“, „Kelias“ (konsultantas), interneto portalu „Bernardinai.lt“.
  • Nuo 2006 07 Žurnalo „Verslo klasė“ (UAB „Verslo žinios“) temos redaktorius.


Kalbino Ginta GAIVENYTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.