Retai galima sutikti žurnalistą, kuris, kritikuojamas už neobjektyvumą, nebandys įrodyti esąs objektyvus. Retai galima sutikti skaitytoją ar televizijos laidų žiūrovą, kuris prisipažins mėgstantis subjektyvią žiniasklaidą. Aiškinti, kad žiniasklaida privalo būti objektyvi, kai kuriose bendruomenėse yra beveik gero tono ženklas. Tokiame kontekste filosofo Nerijaus Mileriaus  pasakymas, kad objektyvumas yra akmuo po kaklu, skamba keistokai. Ką filosofijos mokslų daktaras ir Vilniaus universiteto dėstytojas turėjo galvoje, taip nepagarbiai kalbėdamas apie dalyką, kuris visiems atrodo vertybė?

Prieš penkerius metus interneto portale „Bernardinai.lt“ buvo jūsų tekstas apie žiniasklaidą. Tame tekste buvo tokie žodžiai: „visų trokštamas žiniasklaidos objektyvumas Lietuvoje jau yra tapęs savotišku akmeniu po kaklu, gramzdinančiu žemyn tiek skaitytojus, tiek pačią žiniasklaidą“.  Ar dabar taip pat galvojate, kad objektyvumas nėra vertybė?

Mano pozicija nuo tų laikų, kai rašiau jūsų cituojamą tekstą, nelabai pasikeitė. Grynas objektyvumas yra absoliučiai neįmanomas.

Pradėsiu šneką nuo bendresnių dalykų, kurie su jūsų klausimu labai susiję. Pasaulyje aš matau dvi tikrovės sampratas. Pirmoji yra tikrovė, kurioje tiesa ir realybė atitinka viena kita, viską galima logiškai išmąstyti. Taip tikrovę suprato senovės graikai. Aristotelinė fizika visa tai išplėtė, pritaikė fizikiniams mokslams.

Jei pagal tokį modelį vertinsime žiniasklaidą, tada išeitų, kad ji turi atlikti informacinę funkciją - atspindėti tai, kas yra realybėje.

Tačiau nuo Renesanso laikų atsirado kitas tikrovės supratimas: tikrovė  nėra tokia, kokia yra, tikrovė yra modeliuojama. Vadinasi, neužtenka logikos, jei norime atrasti tai, kas yra. Suvokta, kad žmogus toli gražu ne viską žino. Jei norime pažinti tai, kas nežinoma, reikia kelti tam tikrą hipotezę, tuomet atlikti eksperimentą ir žiūrėti, ar hipotezė pasitvirtino. Taip pasaulį tyrinėjo Galilėjus ir Niutonas, todėl šį modelį galime vadinti niutonišku-galilėjišku.

Net ir po eksperimento negalima teigti, kad tai, ką atradome, yra tikrovė - tai tėra tam tikras tikrovės modelis. Eksperimentas parodė, kad tam tikros hipotezės rėmuose yra tam tikri dalykai. Tačiau tai nereiškia, kad taip būna visada. Pavyzdžiui, žemės traukos dėsnis veikia Niutono sistemoje, kurioje greitis ribotas, o Einšteino sistemoje, kur yra šviesos greitis, kai kurie principai jau nebeveikia.

Kas atsitinka, jei taip mąstome apie žiniasklaidą? Jei nėra aišku tai, kas yra. Žiniasklaida negali atspindėti realybės, tačiau turi kelti hipotezes. Jei žurnalistas manys, kad ne viskas yra matoma ir žinoma, jis neišvengiamai pradės nuo žodelyčio „Jei“: jei yra taip ir taip...

Tuomet kiekvienas žiniasklaidos tekstas yra tam tikras eksperimentas. Jeigu jis patvirtina iškeltą hipotezę, sakoma, kad taip yra iš tikrųjų. Tačiau tai nereiškia, kad taip bus visais įmanomais atvejais.

Turbūt pasakysite, kad Lietuvos žiniasklaidoje vyrauja aristoteliškas pasaulio matymas.  Žurnalistai vedamuosiuose retai abejoja, kad tiesa gali būti kitokia, nei jie pamatė. Skaitytojai taip pat reikalauja, kad žurnalistai rašytų tiesą.

Išties keista reikalauti tokio labai paprasto informuojančio santykio, kai visas žinijos modelis pasikeitė nuo aristotelinio iki galilėjiško-niutoniško. Aš manau, kad žurnalistai turi kelti hipotezes. Daryti prielaidas apie tai, ko šiuo metu nežinai, yra vienintelis būdas atverti nežinomybės lauką.

Tačiau būtų pernelyg paprasta sakyti, kad Lietuvos žiniasklaida yra aristoteliška. Viena vertus, tikrai dominuoja aristoteliškas tikrovės suvokimo būdas, antra vertus, egzistuoja ir tas antrasis - modelis, tik gerokai modifikuotas. Pripažįstama, kad yra nežinomybė. Tačiau interpretuoti nežinomybę galima labai skirtingais būdais.

Čia galime prisiminti P.Sloterdijko „Ciniškojo proto kritiką“.  Kuo ypatingas cinizmas kaip mąstymas? Ogi tuo, kad jis visuomet numato tam tikrą dvilypumą: jeigu yra nuoga tiesa, tai yra ir rūbas, kuris tą tiesą dengia. Cinikų strategija - ieškoti neva paslėptų motyvų. Jie  nuplėšinės šydą nuo tiesos ir rodys, kaip iš tikrųjų yra, nors taip visai nebūtinai yra.

Žiniasklaidoje dažnai galima pastebėti, kad žurnalistai aiškinasi ne tai, kas įvyko, bet bando rasti plikus faktus, kurie yra ne kas kita, kaip jau išankstinė žurnalisto ar skaitytojo nuomonė. Yra ne keliama hipotezė ir daromas eksperimentas, o siekiama įrodyti tam tikrą nuostatą.

Tai vadinama siekiu įrodyti jau esančią tiesą. Tačiau ciniškasis mąstymas nėra įrodymas. Tai yra demaskavimas.

Tačiau ar įmanoma išvengti išankstinių nuostatų? Juk jau hipotezės kėlimas yra tam tikra išankstinė nuostata - žurnalistas tirdamas tikisi rezultato.

Reikėtų elgtis taip, kaip elgiasi geri kriminalistai. Geriau klausti ne „Ar A yra žudikas?“, o pripažinti, kad žudikas gali būti ir B, ir C. Nekaltumo prezumpcija numato, kad tu negali iškart pasakyti, kad vien tik A gali būti žudikas, turi tirti pačias įvairiausias galimybes.

Kartais susidaro įspūdis, kad žurnalistai bando bet ką išpešti iš aplinkos, kad patvirtintų išankstinę nuostatą. Tačiau ne tik žurnalistai — visi žmonės yra linkę gauti patvirtinimą savo mintims.

Žiniasklaidoje matau bandymus atlikti žurnalistinius tyrimus. Žurnalistai gali provokuoti tam tikras situacijas,  imituoti netgi nusikalstamos veikos modelius (pavyzdžiui, apsimesti narkotikų prekeiviais). Nesuprantu rėkiančių, kad žiniasklaida negali provokuoti, o tik atspindėti tai, kas yra.

Provokacijos — normalus dalykas, tik, kad būtų sąžiningi tie tyrimai, hipotezės turi būti kelios,.

Kada tyrimai yra nesąžiningi? Turbūt ne tik tada, kai iškraipomi faktai?

Žmonės ne taip seniai suprato, kad tikrovė susideda iš mažyčių segmentų. Tik tada, kai atsirado fotografija, apie tai susimąstyta — fotografija ir leido pamatyti tą fragmentaciją, ir ją padidino.

Fotografijos klasikė Susan Sontag rašo, kad kiekvienas mažytis fragmentėlis turi savo informaciją ir ta informacija nėra užbaigta. Klausimas, ką tu su tuo fragmentėliu darai.

Žurnalistai turi iš tikrovės fragmentėlių sudėlioti tam tikrą vaizdą. Jei jis turės išankstinę nuostatą, jis tuos fragmentėlius susidėlios pagal iš anksto sau pačiam žinomą logiką ir nematys to, kas prieštaraus tam vaizdui.

Objektyvumas ne aristoteliškąja, o niutoniškąja-galilėjiška prasme pereina ne tik į kalbos, bet ir į tylos zoną. Gali modeliuoti tikrovę nutylėdamas faktus, iš esmės nieko nemeluodamas. Gali tekste nerasti nė vienos faktinės klaidos, bet tai tikrai nebus sąžiningas tyrimas.

Pavyzdžiui, galima tylėti apie A, o nuolat kalbėti apie B iš negatyvios pusės — visos politinės jėgos daro klaidas, tačiau galima pastebėti tik vienos politinės jėgos klaidas.

Kitas dalykas yra išdėliojimas. Televizijos reportažuose žmonės dažnai būna nepatenkinti, kaip jie parodyti. Jiems atrodo, kad visumoje jie norėjo pasakyti vieną dalyką, o žurnalistas „iškirpo“ vieną dalelę ir išėjo visai kas kita.

Viena idiotiškiausių situacijų — kada į kalbėtojo lūpas „įrašomas“ paties žurnalisto klausimas. Klausimas jau nurodo į tam tikrą atsakymą, o nepatyrę kalbėtojai dažnai ima atsakinėti žurnalisto užduotais klausimais. Vėliau žurnalisto suformuota frazeologija pateikiama kaip pašnekovo frazeologija.

Tačiau ar skaitytojai nėra tokie patys neobjektyvūs — jie irgi dažnai ieško informacijos, kuri patvirtintų jų išankstines nuostatas ir piktinasi jos neradę?

Taip, tendencingai elgiasi ir žiniasklaida, ir skaitytojai. Jokiu būdu nepriklausau prie tų, kurie kaltina žiniasklaidą.

Dažnai piktinamasi, kad žiniasklaidoje tiek daug negatyvių naujienų. Tačiau Marshallas McLuhanas jau seniausiai sakė, kad naujiena pagal apibrėžimą yra bloga. Pozityvios naujienos neturi tokio sklaidos masto lauko. Žiniasklaidininkai puikiai gaudosi žmogaus psichinėje konstitucijoje ir sąmoningai provokuoja polinkį į negatyvias naujienas.

Tačiau nepriklausomybės pradžioje žmonės pasitikėjo žiniasklaida ir ją vertino. Gal būtent dėl to, kad dėjo į ją nepamatuotas viltis, dabar taip piktinasi?

Aš galvojau, kas su ta lietuviška žiniasklaida per nepriklausomybės metus atsitiko. Ir čia matau beveik platonišką modelį — Platonas „Valstybėje“ aiškino, kad apie dievus galima rašyti tik gerai.

Sovietinė ideologija buvo pagrįsta ta platoniška idėja pačia blogiausia prasme. Partiniai veikėjai tribūnose stovėdavo kaip Olimpe, niekas nerodydavo, kaip jie žiovauja ar nosį krapšto. Tačiau šalia egzistavo tokia neoficiali žiniasklaida kaip gandai ar anekdotai. Pavyzdžiui,  pasakota, kad Brežnevui persodino žandikaulį, dėl to jis taip prastai kalba ir nusikalba. Žinoma, tų anekdotų pagrindas buvo negatyvios savybės.

Persitvarkymo laikais ta neoficialioji žiniasklaida itin sustiprėjo. Kada „anekdotinė“ žiniasklaida šaiposi iš „paradinės“ žiniasklaidos, tada ji atlieka teigiamą funkciją. Tačiau kada ji pati atsiduria dominuojančioje pozicijoje, tampa neva kaukes plėšančia žiniasklaida, prasideda tam tikros bėdos.

Kokias bėdas turite galvoje?

Pamenate animacinį filmuką — drakonas mirė, šlovė naujam drakonui. Žiniasklaidininkai bandė nuvainikuoti paradinį galios principą, tačiau tuoj pat perėmė dominuojančios galios elgesio modelį.

Pažiūrėkite, kaip žiniasklaidoje vaizduojami politiniai veikėjai — jie sudirbinėjami taip, kaip anksčiau buvo sudirbinėjamas koks nors Brežnevas anekdotuose. Tas pats principas ad hominem.

Galbūt daugelis žiniasklaidininkų mano, kad kuo aštriau kritikuosi, tuo tave geriau girdės.

Aš kaip tik pradedu abejoti, ar tokia informacija dar pasiekia žmones. Čia panašu į tai, kaip žmona zyzia vyrui „padaryk tą, padaryk aną“, ilgainiui vyras to jau nebegirdi. Kai kalbama vienu dažniu, nustoji kreipti dėmesį.

Dažnai galima pastebėti, kad žmonės internete diskutuoja ne apie tai, kas parašyta, bet apie tai, ar jiems patinka teksto autorius, ar nepatinka. Diskusijos gimtų, jei būtų daugiau spalvų. Nesakau, kad tuomet nebūtų aptarinėjamas žurnalistas, bet nuomonės būtų įvairesnės.

Kiek paties žurnalisto asmeninė pozicija gali atsispindėti straipsnyje?

Kiek norisi, tačiau tai turi būti deklaruojama. Man patinka, kai aktyvumas tiesiogiai matomas iš paties žurnalisto pozicijos — netgi tada, kai interviu žurnalistas figūruoja kaip tam tikras dialogo partneris. Tada yra aišku, kokioje situacijoje pasirodė vienas ar kitas pasakymas.

Jei žurnalisto aktyvumo ženklai nutylimi, tai man panašu į žurnalisto pretenziją į psichoanalitinį seansą — kai pacientas kalba, o psichoanalitikas klausosi ir nustato diagnozę.

Problemos prasideda tuomet, kai žurnalistas tampa ryškesnis už problemą, kurią jis pats svarsto. Jei tai autorinės laidos žanras, tai puiku, tačiau tuomet nereikia pretenduoti į kokią nors tiesą. Pavyzdžiui, Vytauto Matulevičiaus laidos buvo neobjektyvios, bet ryškios ir puikios — puikios, tačiau tai tėra pasaulis pagal Vytautą Matulevičių, o ne laidos apie pasaulį tokį, koks jis yra.

Jums teko stebėti vakarietišką žiniasklaidą? Kuo ji skiriasi nuo lietuviškosios?

Mokiausi Prancūzijoje ir turėjau galimybę stebėti prancūzišką žiniasklaidą. Man pasirodė, kad eksperimento arba žurnalistinio tyrimo dalis ten daug rimtesnė.

Tačiau nereikia manyti, kad ten yra viskas labai puiku, o pas mus — labai blogai. Bulvaro ten per akis, domimasi tuo, kas nėra parodyta, tuo labiau, kad visada yra žmonių, kurie visada nori parodyti ir apsimeta, kad to nenorėjo parodyti, ką parodė.

Lietuvos žurnalistai dabar turi visas galimybes domėtis užsienio kolegų darbais, tačiau klausimas, ar situacija Lietuvoje yra palanki profesionalėjimui. Į rimtesnį tyrimą reikia investuoti daug profesionalumo, kompetencijos, bet ne kiekvienas ir skaitytojas tą gebės perskaityti.

Kodėl žmonės nesugeba skaityti sudėtingesnių tekstų?

Tai gali būti tam tikri mados dalykai. Mano jaunystės laikais skaityti Dostojevskį ir gerti degtinę buvo vieno ir to paties dalyko — brendimo elementai. Visiškai natūralu buvo pirmą sykį išgerti ir pirmą sykį perskaityti sudėtingą knygą. Pamenu, tuometiniame žurnale „Jaunimo gretos“ buvo interviu su vienu jaunuoliu ir man labai įstrigo žurnalisto klausimas „Kaip tu čia taip anksti subrendai, kad dešimtoje klasėje skaitai H.Hessę?“

Subrendai, kad skaitai... Ankstyvoje paauglystėje visi skaitydavo Remarką su Hemingvėjumi, paskui — Dostojevskį arba Hesę, vėliau bandydavo įveikti J.Joice\´o „Ulisą“. Nesakau, kad visi taip darė. Bet tikrai daugelis taip darydavo. O dabar net nebėra to suvokimo, kad išsilavinęs žmogus privalo skaityti.

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.