JAV redakcijos taupo kaštus ir kasdien atleidžia iš darbo būrius žurnalistų. Jų darbą pakeičia redakcijoms skirtas „greitas maistas“ — privačių naujienų biurų parengta informacija. Pateikiama audio-, video- ir teksto formatais, prenumeratoriams ji padeda greitai ir pigiai užpildyti eterį. Kaip šie biurai pakeis informacijos bei žiniasklaidos darbo kokybę?

„Mediaforumo“ pašnekovas - Dr. David P. Burns, „Maryland Newsline“ naujienų biuro redaktorius ir vadovas, Salisbury universiteto Komunikacijos menų fakulteto dėstytojas. Dr. D. P. Burns per savo profesionalią karjerą rengė reportažus CNN ir NBC naujienų programoms iš JAV ir užsienio, tarp jų — iš karo zonų Irake bei Afganistane. Jis dėstė bei vedė meistriškumo kursus JAV, Lenkijos, Jordanijos, JAE, Kataro bei Afganistano žurnalistams.

Naujienų biuruose dirbantys žurnalistai kasdien parengia informacijos paketus, skirtus tradicinių žiniasklaidos priemonių redakcijoms. Tačiau kitaip nei iš etatinių žurnalistų, jų informaciją galima pirkti arba ne, pasirinkti tik kai kurias naujienas ir atmesti kitas. Be to, tokia informacija kur kas pigesnė. Ar tai reiškia, kad ilgainiui tokie biurai gali pakeisti etatinius žurnalistus?

Redakcijose žurnalistų mažėja ir tikrai mažės, tarp jų net rašančių į aktualijų skiltis, verslo ar politikos klausimais.

JAV stebime situaciją, kai konkuruojančios redakcijos nusprendžia pasidalinti naujienų rengimo kaštus. Pavyzdžiui, du didžiausi valstijos dienraščiai į spaudos konferenciją siunčia vieną reporterį, kuris rengia straipsnius abiems redakcijoms, o trys televizijos siunčia vienintelį operatorių.

Naujienų biurai — dar viena pigios informacijos paklausos išraiška. Tokių biurų dirbantys žurnalistai rengia informaciją iš karto teksto, garso ir vaizdo formatais. Taigi, redakcijos, kurios neišgali sau leisti turėti savo reporterių, gauna informaciją labai pigiai.

Net jei žiniasklaidos verslas imtų gauti didesnes pajamas, nemanau, kad būtų siekiama susigrąžinti reporterius į redakcijas. Manau, kad šis pokytis negrįžtamas. Jei redakcijos taip galės sutaupyti pinigų, jos ir toliau naudosis tokia paslauga.

Jūsų vertinimu, kaip tai pakeis darbuotojų skaičių redakcijose?

Nenustebčiau, jei jau artimiausiu metu žurnalistų sumažėtų dvigubai. Juk net didžiausi JAV dienraščiai šiandien turi vos kelis reporterius Vašingtone!

Žinoma, redakcijose lieka dalis žurnalistų. Dažnai — jaunų žmonių, kurie gali atlikti daugybę skirtingų užduočių. Juk, taupant lėšas, šiandien vienas žmogus atlieka tai, ką anksčiau atlikdavo keturi ar penki reporteriai. Laikraščių reporteriai gauna į rankas kamerą ir išgirsta, kad turi parengti filmuotą medžiagą, kurią būtų galima įdėti laikraščio interneto svetainėje ir parvežti keletą gerų nuotraukų iliustruoti istorijai. Be kita ko, iš kiekvieno žurnalisto dar reikalaujama rašyti blogą, žinutes Facebooke ir Twitteryje. Taigi, JAV reporteriai šiuo metu daro viską: nuo techninių detalių iki turinio.

Nemažai vyresnės kartos žurnalistų tam nepasirengę ir dirbti atsisako. Ką tai reiškia? Nebelieka gilesnės žurnalistikos, nes nebėra, kas galėtų ją kurti. Juk jauni, nors ir gabūs žmonės, neturi tiek patirties, kontaktų, o visa griūva ant jų pečių.

Jūs vadovaujate „Maryland Newsline“ biurui, kurio parengtą informaciją perka komercinės TV stotys. Kaip jis veikia?

„Maryland Newsline“ — tai nekomercinė agentūra, veikianti prie  Marylando universiteto, kaip studentų praktikos vieta. Aš esu jos vyriausiasis redaktorius ir vadovauju žurnalistams. Agentūra rengia pranešimus apie viską, kas vyksta valstijos vietinėse valdžios institucijoje. Turime 10 videoreporterių. Jų parengtos istorijos patalpinamos interneto svetainėje, kurios prenumeratoriai gali parsisiųsti ir neribotai naudotis mūsų medžiaga. Prenumerata dviems savaitėms tekainuoja 75 JAV dolerius.

Naujienos pateikiamos keliais skirtingais formatais: tinkamos transliuoti internetu arba tradicinėje televizijoje, taip pat tekstas raštu, kurį būtų galima lengvai perkopijuoti ir spausdinti.

Tačiau yra ir komercinių panašiais principais veikiančių agentūrų.

Kaip tokie biurai keičia informacinę erdvę?

Prieš aštuonerius metus mūsų biuro reporteris buvo vienas iš dešimties korespondentų spaudos konferencijoje. O šiandien, kadangi kitos redakcijos ėmė prenumeruoti biuro informaciją, konferencijų salėje jis liko vienintelis.

Tada, kai naujienas išgirsta ir pateikia tam pačiam biurui  dirbantys žurnalistai, o skirtingi laikraščiai remiasi vien šio biuro parengta medžiaga, situacija tampa pavojinga.

Pavyzdžiui, Marylande mes beveik nebeturime skirtingų kanalų, kurie praneštų, kas veikiama vyriausybėje ar žemesniame valdžios lygmenyje - suformuojamas vieno šaltinio monopolis. Kokį leidinį bepirktų, auditorija gaus iš esmės informaciją, kuri perėjo per tą patį filtrą.

Jei dažnai esate vieninteliai, pranešantys apie vietinės valdžios sprendimus valstijoje, tikėtina, kad sulaukiate ir spaudimo?

Taip gali nutikti. Valdininkai skambina pasakyti, kad apie tam tikrus įvykius pranešame „neteisingai“. Dar dažniau kviečia į įvairius renginius, kuriais tikisi pagerinti savo įvaizdį.

Nors mums taip nebuvo, bet iš principo gali pasitaikyti ir mėginimų papirkti naujienų biurų redaktorius ar reporterius.

Antra vertus, nepatenkintiems politikams aiškiau, ką išplūsti. Juokinga, tačiau kai aš pradėjau dirbti žurnalistu, valdininkai turėdavo paskambinti skirtingoms redakcijoms ir išsakyti savo kritiką, tuo tarpu dabar, kai visos redakcijos naudojasi vieno naujienų biuro paslaugomis, už „neteisingus“ reportažus atsiima tik šio biuro redaktorius. Sutaupoma telefonų skambučių!

Ar naujienų biurų populiarėjimas nereiškia, kad paklausios tik skandalingos, komerciškai patrauklios naujienos?

Tikra tiesa. Iš tikrųjų didelę dalį „sausų“ istorijų turėtų pakeisti vizualiai patrauklesnės.  Mano nuomone, tai nėra gerai, nes tai, kas vizualu, nebūtinai yra svarbu. Tačiau  gali atsitikti taip, kad bus pranešama vis mažiau informacinio, „kietojo“ žanro naujienų ir vis daugės tokių, kurios skirtos pramogai.

Vadinasi, pyrage lieka tik razinos?

Bent kol kas JAV to nematome: kol kas laikraščiuose randame ir komentarų, ir politikos naujienų, ir pramoginių publikacijų. Bet galime pastebėti, kad „The Washington Post“, kuris verslo  skilčiai skirdavo dešimt puslapiu,  šiandien skiria vos du bei toje pačioje skiltyje pateikia didelę dalį gyvenimo būdo ar lengvam pasiskaitymui skirtų istorijų. Taigi de facto naujienų gauname kur kas mažiau.

Redakcija sprendžia nebe klausimą, kaip pranešti kuo daugiau svarbių naujienų, bet visiškai priešingą: kaip apeiti kai kurias mažiau patrauklias, nors ir aktualias temas. Kaip laviruoti bei neprarasti skaitytojų, žiūrovų, reklamos užsakovų. Tai didžiulis lūžis!

Kaip naujienų biuro vadovas, aš stengiuosi rasti esmines istorijas. Mes privalome pranešti tai, kas vyksta valdžios institucijose net tada, jei naujiena atrodo santykinai nesvarbi. Juk dažnai mūsų reporteris vienintelis stebėjo valdžios darbą ir jis vienintelis tegali pranešti. Gal kartais tokios istorijos ir netampa naujiena, bet kažkas turi prižiūrėti ir pranešti, kas vyksta.

Kaip šie pokyčiai lems žurnalistikos ateitį?

Manau, kad šiuo metu JAV žurnalistika yra prastesnėje padėtyje nei bet kada prieš tai. Gali atsitikti, kad žurnalistika, tokia, kokią žinome šiandien, mirs. Mažės darbuotojų, informacijos kanalų, keisis ir naujienų turinys.

Tai bus nauja žurnalistikos forma, bet ji vis dar neapibrėžta. Mūsų žiniasklaida pirmiausia yra komercinė, kai siekiama parduoti kuo didesnį tiražą bei kuo daugiau reklamos, bet iki šiol neturime sėkmingo verslo modelio, kurį galėtume pritaikyti internetui. Pagrindinės žiniasklaidos priemonės turi savo interneto portalus, bet kol kas nesulaukia pelno.

Manau, kad ateityje matysime, kaip auga Yahoo ar Google naujienų populiarumas. Keisis didieji žaidėjai. Galbūt „The New York Times“ vieną dieną nebebus ta erdvė, kur tiek žurnalistai, tiek visuomenė atsigręš, ieškodami atsakymo į klausimą, kas yra naujiena. Galbūt tai bus Google News?

Kalbino Milda CELIEŠIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.