Televizijos laidų prodiuserė ir vedėja Edita Mildažytė šiandien save vis dar vadina žurnaliste, tačiau  pripažįsta, kad kai kurios jos veiklos pradeda panašėti į socialinį darbą. Ji  tvirtai tiki — žiniasklaida gali padėti žmogui. O kitaip teigiančias žiniasklaidos teorijas siūlo mesti į šiukšlyną. Pasigirsta ir dar radikalesnių siūlymų: „Jei uždarytume Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą, visuomenei didelio nuostolio nebūtų“, —  sako viena populiariausių Lietuvos žurnalisčių.

Baigėte Žurnalistikos studijas, ilgai dirbote žurnaliste ir vedėja įvairiose laidose. Dabar prodiusuojate laidas: „Pulsas“, „Keliaukim“, „Bėdų turgus“. Kodėl galiausiai ėmėtės prodiuserės darbo?

Televizija yra komandinis darbas, bendra laidos kokybė priklauso nuo to, kaip dirbs visa komanda. Galiausiai supranti, kad viskas priklauso nuo tavęs ir tavo komandos, bet virš savo galvos turi viršininką. Tada atsiskiri, susirenki komandą, dirbi ir parduodi savo produktą. Kai tapau prodiusere, galėjau kur kas laisviau organizuoti darbą, tapo žymiai lengviau suvaldyti situaciją, nebereikia komunikuoti su šimtu žmonių. Kam būti vien vedėju, jei iš esmės pats sugalvoji laidos idėją ir formatą ir pats savo idėją įgyvendini? Juk tada belieka savo produktą parduoti televizijai, ir viskas.

Pastebima tendencija, kad daug gabių žurnalistų padirbėję kurį laiką žiniasklaidoje pasitraukia į kitas sritis arba  tampa prodiuseriais. Galbūt Lietuvos žiniasklaidoje patyrusiam žurnalistui nebėra kur kilti ir tobulėti?

Prodiuseris yra tas žmogus, kuris sukuria darbo vietą sau ir kitiems. Kai tu pasieki tokį lygį, kai tau niekas nebegali pasiūlyti darbo, tada ir tampi prodiuseriu arba tiesiog tavęs nėra. Čia panašiai kaip koks Oskaro Koršunovo teatras  —  nebūtų Koršunovo, nebūtų jo teatro. O dėl tobulėjimo, manau, kad žurnalistika yra amatas. Ką ten labai pritobulėsi, galima sukaupti  žinių bagažą, ir tiek. Tačiau mes visi per gyvenimą užsidirbame tam tikrą amplua. Aš esu linksmo būdo, bet manęs visuomenė „Dviračio žiniose“ niekada nepriimtų. Tas pats nutiktų ir jeigu imčiausi rimtos publicistikos. Kažkada bandžiau, žmonės manęs nepriėmė, jie matė mane kitokiame amplua.

Jūsų vizitine kortele tapo laida „Bėdų turgus“. Kokia šios laidos funkcija?

Man tiesiog buvo įdomu pabandyti, kas iš to išeitų. O dabar tai pavirto į reiškinį, kurio aš pati nebesugebu įvardyti. Kad tai jau ne žurnalistika, man pačiai aišku. Tai tampa panašu į socialinį darbą. Mes tą darbą dirbame pakankamai sąžiningai, todėl žmonės jį vertina. Mes iš laidos nedarome šou. Aš puikiai išmanau, kaip daryti šou, ilgai dirbau „Bobų vasaroje“, bet sąmoningai šou nedarau. Juk egzistuoja paprastas gyvenimas, kažkas turi  daryti laidas apie jį. Mūsų laidos pjūvis yra bėda, kitos laidos pjūvis yra, pavyzdžiui, grožis. Tose laidose žmonių klausia tik, kaip jie apsirengę, ir mes nieko daugiau apie juos nesužinome. Mes žmogaus klausiame apie bėdas, bet kai jį iškalbiname, nepaleidžiame jo pliko baso iš studijos, užlopome jam skyles.

Žiniasklaidos teorijos teigia, kad žiniasklaidos funkcijos yra informuoti, šviesti ir suteikti pramogą. O ar žiniasklaida išties gali padėti žmogui?

Manau, kad tos teorijos yra pasenusios ir jas reikia mesti į šiukšlyną. Jeigu tik nori, žiniasklaida gali padėti žmogui. Esu įsitikinusi, kad ji yra viena iš veiksmingiausių institucijų, nes daugybė dalykų pajuda po to, kai įsikiša televizija. Pavyzdžiui, žmogus būna praradęs visus jausmus, bet jo gėdos jausmas ir viešo pasmerkimo baimė paprastai išlieka. Tada jis labai greitai supranta, ką padarė ne taip. Žinoma, nekalbu apie tai, kad visuomenės autoritetai kartais pjudomi ir daromi didžiausiais nusikaltėliais už mažiausius nusižengimus. Tačiau mano laida išties padeda žmonėms.

Vis dėlto ar žiniasklaidos kaip pagalbininkės vaidmuo visuomenėje nėra pervertinamas? Juk išgirstame istorijų, kad įvykus nelaimei, žmonės puola skambinti ne policijai, o žurnalistams. Juk turbūt ir jūs savo laidose galite padėti tik nedidelei besikreipiančių žmonių daliai?

Mes padedame didžiajai besikreipiančių žmonių daliai. Žinoma, atrankos kriterijai yra. Pavyzdžiui, žmogus gali būti netinkamas televizijai, jei jis — be istorijos. Kitas dalykas, jeigu žmogus yra geriantis, jis į mūsų laidą taip pat niekada nepapuls. Laidos redaktorės patikrina viską — renka duomenis socialinėse tarnybose, vaikų teisių gynimo institucijose, mokyklose, visada kalbina kaimynus. Viską sužinome. Gali būti, kad pagalbos prašo visą gyvenimą girtuokliavęs  ir be pateisinamos priežasties nedirbęs žmogus, tokiam pagalbos tikrai nesuteikiame.

Žurnalistams darbe tenka nemažas psichologinis krūvis. Aštuntus metus savo laidoje kalbate apie žmonių bėdas.  Kaip pavyksta nepasiduoti niūrioms nuotaikoms?

Seniai žinau, kad gyvenimas nėra džiaugsmas, jaunystė ir pinigai. Žinau, kad gyvenimas yra senatvė, ligos, problemos, kurias reikia vienaip ar kitaip išspręsti. Jeigu 89 procentai laidų kalba apie jaunystę, džiaugsmą ir kuria pasaką, tai aš jos nekuriu.

Pašnekovų neprisileidžiu labai arti ir nepradedu gyventi jų gyvenimo. Pavyzdžiui, kaip  nepalūžta žmonės, kiekvieną dieną dirbdami  su vaikų chemoterapija? Jie atskiria savo profesinį ir asmeninį gyvenimą. Taip ir aš.  Visos pas mus pradėjusios dirbti jaunos redaktorės, kai nuvažiuoja filmuoti pirmą ir antrą istoriją, puola į krautuves, iš savo atlyginimėlių perka maistą ir tempia vargingoms šeimoms. O mes sėdim senės ir kikename. Nes nereikia ten pridėti batono, miltų ar dar kažko, verčiau yra surasti esminius dalykus, kurie iš esmės galėtų keisti tų žmonių gyvenimus.

Dabartinė žiniasklaida sulaukia nemažai kritikos kirčių. Anot kritikų ji „geltonuoja“, yra socialiai neatsakinga.  Kaip žiniasklaidos situaciją vertinate jūs?

Žiniasklaidoje yra ir gerų, ir blogų dalykų. Daug kas piktinasi, kad nėra ko žiūrėti. Tačiau internete archyvai didžiausi, galima pažiūrėti, kokią tik nori laidą. Kas nori, tas randa. Jei išties televizija parodo kažką įdomaus, visi būna matę. Net ir tie, kurie teigia nežiūrintys televizijos. Kas nori pažiūrėti kokią kultūringesnę laidą, tikrai turi galimybę. Tas pats ir su laikraščiais. Jei nepatinka dienraščiai, galima skaityti kokius „Bernardinus“. Alternatyvų išties yra. Vis dėlto esu nusivylusi prastėjančiomis užsienio televizijos laidomis. Jeigu ankščiau koks „Discovery“ filmuodavo ekspedicijas natūralioje gamtoje, tai dabar dažnai padaro laidą filmuodami parkuose ar baseinuose. 

O dėl atsakingumo, tai socialiai atsakingos žiniasklaidos kaip ir socialiai atsakingo verslo terminas atsirado palyginus neseniai. Pavyzdžiui, aš negaliu pasakyti, kokia mano laida — socialiai atsakinga ar ne... Manau, kad ir tos laidos, iš kurių prodiuseriai tiesiog tik uždirba pinigus, irgi yra reikalingos visuomenei.

Ar dabartinė  žiniasklaida yra visuomenės veidrodis?

Nemanau. Tau vienu atveju reikia parduoti antraštę, kitu atveju — anonsą. Laidos jau galima nebežiūrėti, nes viskas būna sudėta į anonsą. O jis yra kova už žmogaus dėmesį. Kai nori atkreipti žmogaus dėmesį, arba apsirengi per ryškiai, arba užsikiši  povo plunksną, arba dar ką nors tokio šokiruojančio darai. Lygiai taip pat daro spauda ir televizija. Jie irgi apsirengia per ryškiai, bando parduoti kažką, kas juos išskiria iš kitų. Pavyzdžiui,  aš, kai bandau parduoti anonsą, nieko nemeluoju. Tiesiog suspaudžiu visą informaciją taip, kad ji turėtų krūvį. Girdėjau, kad Žurnalistikos institute mano anonsus analizuoja kaip pavyzdį.

Kaip atrasti stebuklingą formulę: neperžengti etikos ribų  ir sulaukti didelio žiūrovų, klausytojų, skaitytojų dėmesio?

Nežinau, pavyzdžiui,  aš darau tai,  kas man įdomu. Yra daugybė tokių laidų, pavyzdžiui, Algimantas Čekuolis savo laidose  kalba apie tai, kas jam įdomu. Turiu paprastą receptą, kaip atskirti kokybę nuo šlamšto:  tyliai ir sąžiningai atsakyk į klausimą sau, ar gali savo vaikams rekomenduoji tai, ką tu pats darai. Jeigu manai, kad jiems nepakenksi, tada gamini gerą produktą. Bet jeigu gamini produktą, bet nenorėtum, kad tavo vaikai su juo susidurtų, tada tu meluoji pats sau ir visuomenei. Visos trys laidos, kurias aš prodiusuoju, niekam nekenkia. Tiek „Pulsą“, tiek „Keliaukim“, tiek „Bėdų turgų“ leisčiau žiūrėti savo vaikams.

Kas turėtų įvykti, kad kokybiškos žiniasklaidos  Lietuvoje atsirastų daugiau?

Niekam nėra paslaptis, kad iš Lietuvos išvažiuoja ne patys kultūringiausi ir gabiausi žmonės. Tačiau, kai jie grįžta keletą metų pabuvę užsienyje, jau kalba daug mandagiau: „atsiprašau", „kaip malonu", „kaip smagu", „kaip gerai“. Tie žmonės namo parsiveža elgesio formuliarą, nutolusį nuo kalėjimo įpročių. Skaudu, bet mūsų žiniasklaidoje vis dar yra kalėjimo įpročių. Vienas baisiausių — patyčios laikomos humoru. Sėdi žmogus ir iš jo tyčiojamasi. Laidų vedėjas, persirengęs arba nebūtinai, užsidėjęs akinius arba nebūtinai, tyčiojasi iš žmogaus. Aš manau, kad tai yra kalėjimo reliktas. Mes visi prieš 20 metų išėjome iš  savotiško kalėjimo ir nuvažiavome pirmą kartą į užsienį. Kaip šią kalėjimo kultūrą pakeisti?  Pirmiausia, reikėtų, kad visuomenės autoritetai diktuotų madas, sakytų, kas yra blogai, o kas gerai. Bet pas mus madų niekas nediktuoja. Nes viskas susilieję, visokiausi interesėliai susipynę. Kartais ir visuomenės laikysena daug ką pasako. Man yra juokinga, kai į visokius „Svogūnų“ apdovanojimus susirenka visas elitas. Nesuprantu, ko ten eiti? Durniaus kepurę pasiimti? Tau į akis sako, kad tu — durnius, ir tu pasiimi tą kepurę?  Tie žmonės eina, nes bijo. Bijo, kad dar daugiau pasijuoks, suformuos dar prastesnę  nuomonę.

Norint, kad situacija pagerėtų, turėtų rastis kūrėjų, kuriems užtektų idėjų padaryti gerą laidą be pigių blizgučių. Antra, turėtų būti žiūrovų arba skaitytojų, kurie norėtų tai matyti ir skaityti. Yra paprasta patarlė: „nebarstyk perlų kiaulėms“. Gali būti padaryta gražiausių ir įdomiausių dalykų, bet jeigu jų nežiūrės, jiems reikės rasti kažkokią kitą erdvę. Visuomenė turi garsiai išreikšti kokybiškos žiniasklaidos  poreikį.

Kokia bus mūsų žurnalistika ateityje,  iš dalies priklauso ir nuo augančios jaunųjų žurnalistų kartos. Ką patartumėte dar tik žengiantiems pirmuosius žingsnius žurnalistikoje?

Nesiorientuoti į pinigus, nes tada jie turės daryti kažką nemalonaus arba kam nors pakenkti. Reputacijai susigadinti pakanka vieno karto, o paskui ją pataisyti labai sunku. Taip pat nebijoti  turėti autoritetų. Kai matau jaunus žmones, tik ir girdžiu, kaip jie neturi autoritetų, kaip jie iš nieko nesimokė, kaip jie patys tokie nuostabūs turbūt iš dangaus nukrito. Ir išvis nėra ko stoti į tą žurnalistiką. Reikia turėti kitą profesiją, geriau, pavyzdžiui, baigti istoriją ir rašyti apie istoriją.

Tai jūsų nuomone, žurnalistikos studijas reikėtų panaikinti?

Jeigu aukštosiose mokyklose žurnalistikos studijų programą panaikintų, niekas jos nepasigestų. Kita vertus, jauni žmonės mėgsta tokias specialybes, nes jos atrodo žavingos. Tačiau tai yra tas pats kaip aktoriaus specialybė. Studijas baigia šimtai, profesijoje išlieka tik dešimtys, o žvaigždėmis tampa tik vienetai. O, pasirinkus tokią kūrybinę profesiją, tu negali rusenti, reikia būti žvaigžde, kitaip būsi kotletas. Tu gali būti kaimo žvaigždė, bet tu turi būti tas žmogus, kuris spinduliuoja. Žvaigždė yra žmogus, kuris savo profesijoje yra sumanesnis, geresnis, gilesnis, įdomesnis. Žurnalistika yra eilinė humanitarinė specialybė. Žmogus galėtų sėkmingai baigti anglų, lietuvių kalbos, menų, istorijos bakalauro studijas ir mokytis žurnalistikos magistratūroje. To užtektų, nes žanrų teorijos nebėra, žanro išvis kaip po tokio nebėra. Daugybė dalykų, kurių žmonės mokosi, yra tik teorija, kuri su praktika neturi nieko bendro.

Ar nesigailite, kad  baigėte žurnalistiką?

Nesigailiu, net esu labai dėkinga, kad gimiau palankiu metu. Kaip tik tuo metu  Lietuva atgavo Nepriklausomybę, informacija keitė viena kitą, lengviau buvo galima daryti naujus dalykus. Kaip dabar naujam žmogui ateiti į rinką, neįsivaizduoju. Tu turi būti Petruškevičiumi, kad pavirstum į Mildažytę. Pirmiausia,  turi į save  atkreipti dėmesį, o paskui bręsdamas, augdamas išsivynioti iki kažko gilesnio. Iš tikrųjų yra labai sunku. Arba tu turi visą laiką dirbti gizeliu, arba turi būti be galo talentingas.

Kaip ateityje, jūsų nuomone, keisis  Lietuvos žiniasklaida?

Jinai keičiasi. Žiniasklaida tampa visų žmonių nuosavybe. Kiekvienas,  kuris važiuoja į kelionę, filmuoja. Jei filmuoja, tai ir susimontuoja. Kartais ir pasititruoja, ir savo balsu  užskaito, taigi jis jau filmo kūrėjas. Tik tiek, kad tą filmą žiūri jo šeima, jis nerodomas per televiziją. Elektroninėje žiniasklaidoje populiarėja elektroniniai dienoraščiai. „Blogai“ taip išpopuliarėjo, kad jų autoriai gali net pritraukti reklamą.  Greitai kiekvienas bus žurnalistas.  Dabar visuomenė labai individualizuojasi, daugėja smulkių televizijos kanalų. Todėl manau, kad televizija ateityje galbūt išliks kompiuteryje, bet tokia dabartinė televizija su sudarytomis programomis tikrai išnyks. Manau, visai netrukus ateis toks laikas, kad ne mes mokėsime už tai, kad mums transliuoja, bet jie mums mokės, kad mes priimtume jų žinias. Žmonės bus viskuo persisotinę.

Kalbino Živilė JANKAUSKAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.