Spaudžiant žiemiškam šaltukui, eilinio pirmadienio rytą po dar tuščius Rusų dramos teatro aukštus vilnijo smilkalų kvapas, pasaldintas klasikos garsų. Paskui juos ir ėjau painiais, tamsiais koridoriais, kol pasiekiau erdvų teatro vadovo Jono Vaitkaus kabinetą. Tuo metu ten buvo ramu ir jauku, nesijautė jokio streso, jokios sumaišties, artėjant spektaklio „Tas, kuris gauna antausių“ (Leonidas Andrejevas) premjerai, numatomai balandžio mėnesį.

Tai — tik vienas iš daugybės kino ir teatro režisieriaus J. Vaitkaus darbų, o Rusų dramos teatras Vilniuje — tik viena iš jo kūrybinių erdvių. Galbūt dėl to ir nesinorėjo, kad kalba suktųsi tik viena tema ir tik šiuo laiku — režisierius ir gyvenime, ir kūryboje patyrė akistatą su skirtingais laikmečiais.

Praeitais metais surinkote būsimų kino aktorių kursą. Kokias vertybes, požiūrį per pirmą pusmetį jiems spėjote išdėstyti?

Visada pirmas pusmetis būna daugiau pažintinis. Dėstyti kokią nors filosofiją, vertybes, nežinant, ką studentai turi, ką jie jaučia ir galvoja, neverta. Užtat ir egzaminas, pirmosios užduotys būna tokios, kurių metu jie gali labiau atsiskleisti.

Ir šį kartą užduotys, temos buvo provokacinės, kad pasimatytų, ką jie atsinešė iš mokyklos, iš tėvų. Pirmakursiai užsirašinėjo savo sapnus, rinko faktus, stebėjo gamtą, žmones, kūrė etiudus, improvizavo iš savo pačių gyvenimiškos patirties. Kad suvoktų bet kokio reiškinio dramaturgiją, iš sapnų ir faktų kūrė apsakymą-novelę, reportažą ar mini pjesę… Paaiškėjo, kad kai kurie studentai turi literatūrinę gyslelę.

Kadangi pirmakursių kryptis — kinas, tai nesinori jų stumti į didelę emocinę raišką. Kita vertus, neaišku, ar jie, baigę studijas, visi turės galimybių dirbti kine. Bet norisi juos permesti į intymesnį su auditorija bendravimą, kad nebūtų teatrinio dirbtinumo, kuris kai kada labai matosi žiūrint lietuviškus vaidybinius filmus.

Taip pat jau dabar studentų darbą bandome jungti su mokomąja kino studija (vadovė — Inesa  Kurklietytė), kad jie išmoktų dirbti su operatoriais, režisieriais, scenaristais. Tai — didelis organizacinis darbas.

Išleidote ne vieną aktorių kartą. Gal per tą pirmą pusmetį jau pastebėjote, kas būdinga jauniausiajai?

Dabartiniai pirmakursiai — ganėtinai atviri ne tik imlumo, bet ir žmogiškumo prasme, neužsisklendę. Tik matosi, kad jie dar turi mokyklinio pašalo — mano, jog turi pateikti ataskaitą mokytojui, o ne sau, todėl kai kurias užduotis atideda iki paskutinės savaitės, paskutinės sekundės. Jie dar nejaučia, kad dabar visa tai, ką daro, jau daro sau, dėl savęs, o ne kažkam kitam ir kad tai ne nuotaikų  akcijos, o kasdienis darbas su savimi. Bet pastebėjau ir tai, kad jie turi rimtesnį požiūrį į darbą, yra atviresni, labiau suaugę jausminėje patirtyje, nei ankstesnės kartos, nebėra to siekio prisitaikyti prie pedagogų silpnybių.

Beje, lyginant laikmečius — jūs puikiai žinote, kas yra cenzūra. O ar Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau galima sakyti, kad nuo tada šalies kultūra, menas tapo visiškai laisvas?

Kai ta cenzūra buvo ne finansinė, o tiesioginė, vienpartinė, buvo aišku, kas drįso jai pasipriešinti, o kas nedrįso. Bet ir anuomet, ir dabar žmonės arba nueina savo keliu ir nebijo imtis asmeninės  atsakomybės, arba jie tampa pakeliui einančiais, prisišliejančiais prie daugumos nuomonės, nes norisi visada būti giriamam, neprašauti dėl publikos skonio, jokiu būdu nesuerzinti vadukų, valdžios  ar vartotojiškumu apkrėsto  žiūrovo.

Šiuo metu pas mus yra užslėpta finansinė partinė cenzūra. Tada jėga tampa dauguma. Arba tu patenki į kokios nors jėgos globą, jai pataikauji ir užsidengi akis, nematydamas, kas iš tiesų daroma, arba, norėdamas išlikti nepriklausomas, tampi vienišas.

Kiek tam įtakos turi sovietinė praeitis?

Tas nepriklausomybės dvidešimtmetis ir metas iki to smarkiai persipynė. O ir tie dvidešimt nepriklausomybės metų — dar juokingas laiko tarpas, kad tauta išgytų.

Tik dabar dėka šiokios tokios žiniasklaidos laisvės ir keleto drąsių  žurnalistų ar pavienių sąžiningų žmonių ištraukiama į dienos šviesą valstybinių, finansinių institucijų nusikalstama veikla, ryškėja  jos mastai, ryškėja politikų ir kriminalo sąjunga.

Keistas tas valstybinių institucijų vangumas, infantilumas ar bejėgiškumas tokios veiklos akivaizdoje. O gal visas tas neįgalumas — tik vaidyba? Matyt, vyriausybė puikiai žino, ką daro, ir kas vyksta už to valdžios fasado. Todėl valdžios ir politikos valdininkai, bijodami gyvo, mąstančio,  bet kokiai  valdžios savivalei besipriešinantį teatrą nori jį atiduoti į žavių prisitaikėlių ir kultūros prekybininkų rankas. Jiems buvo leista ir iki šiol leidžiama naikinti maištingą teatro dvasią ir paversti jį spalvinga vitrina ar komercinės televizijos satelitais.

Kokį vaidmenį čia atlieka kultūros politika? 

Tai lemia vyriausybės, tai yra partijų statytinių, bei Seimo — taip pat partijų statytinių —  požiūris į kultūrą. Pažiūrėkime, kokia daugybė kultūros ministrų pasikeitė per tą nepriklausomybės laikotarpį. Ir jie greitai išeina, atsistatydina ne todėl, kad būtų labai geri arba labai blogi, o tik todėl, kad partijos laimi ir nuolat kaišioja savus ir, kas baisiausia, žmones be jokios kompetencijos. Partinė priklausomybė dar nėra kompetencijos rodiklis. 

Mūsų partiečiams visai nesvarbu, kaip tie jų statytiniai ministrai dirba, svarbiausia — tik turėti vietą prie lovio, kuri teiktų naudą partijai ir jos šalininkams. Šiuo metu dauguma kultūros darbuotojų vėl laukime, nes gerai pradėjęs  kultūros ministras vėl gali būti išstumtas laimėjus kitai  partijai.

Mes, žmonės, kurie dirbame toje kultūroje, neturime realių svertų daryti įtaką tam procesui. Tai kas, kad mums dalijamos premijos ar užkabinami kokie nors ordinai — tai tik gestas tam tikromis progomis.

Esate jau anksčiau sakęs, kad teatras Lietuvoje dabar pasiduoda tik juslėms ir efektams. Bet ar menas negali atlikti ir pramoginės funkcijos?

Menas gali būti pramoginis. Ir Lietuvoje yra pramoginių teatrų. Bet tai nereiškia, kad pramoginis teatras turi būti dominuojantis.

Dauguma jūsų pastatymų yra klasika.  Joje matote daugiau prasmės?

Aš toks žmogus, kuris supranta, kad mes turime dvi kojas, dvi rankas, galvą ir, kad ir kas mus berengtų, vis tiek turėsime tas pačias kojas ir rankas. O tuos laikinai ateinančius avangardus, postmodernistus laikau sproginėjančiais spuogeliais. Tai bėgimas nuo žmogaus esmės. Jie sužaibuoja ir dingsta. Tai tarsi kūno karščiavimai, seksualinės išvaržos, o ne dvasios ieškojimas savo vietos tame pačiame kūne.

Nors aš pats visko kūryboje esu bandęs, bet vis tiek visada grįžtu prie klasikos. Klasikoje atsiskleidžia vidinė žmogaus būsena. Klasika — kaip subrandintas, patikrintas vynas. Joje slypi daug įvairių galimybių, ji įprasmina paties teatro ir aktoriaus darbą. Per klasiką lengviau surasti save, tada būtų mažiau paklydimų — šeimoje, visuomenėje, valstybėje. Jei nebandai įtikti tam jusliniam pasauliui, tada jauti savo vietą, savo buvimo reikšmę.

Tačiau nauji dalykai — žavūs, įtraukiantys. Bet tą gundymo momentą išgyvena visi žmonės, ne tik Kristus tai patyrė. Žmogus bombarduojamas gundymais iš visų pusių, tik svarbu jiems atsispirti.

Kūrėjai dažnai tapatinami su intelektualais, o štai tie, kurie atvirai rėžia skaudžią tiesą, nesaldžiažodžiauja, laikomi kultūros ar žiniasklaidos chuliganais, nepraustaburniais. Bet vieno interviu metu minėjote, kad jūs nemėgstate intelektualų. Kodėl?

Jau nuo pat studijų tuomečiame Leningrade pradžios pastebėjau, kad žinias gali gauti, o talentą arba turi, arba ne. Mūsų kurse buvo daug įvairių žmonių iš skirtingų šalių: Latvijos, Rusijos, Bulgarijos... Kai kurie jų buvo labai neišprusę, nežinojo garsių dramaturgų, režisierių, matėsi, kad knygų daug nebuvo skaitę. Bet netrūko ir labai išprususių. Kad ir ko jų paklaustum, viską atsakys, tuojau atras, ką pacituoti. Jie labai didžiavosi savo erudicija ir ją atvirai demonstravo. Tokie visiems darė didelį įspūdį, bet tik kokį pusmetį. Paskui pamatai, kad tie intelektualai, nors ir įdomūs, mandagūs pašnekovai, nieko daugiau, išskyrus žinias, neturi. Tai tarsi bergždžias duonkubilis, kuriame nekyla jokių savų idėjų.

Todėl intelektualų visada vengiau, nes jie — pavojingi žmonės, neturintys moralės, dvasingumo, jausmo. Jiems Dievas — žinojimas. Jie negali turėti jokių emocinių iškrovų, nes emocija išmuša tą žinojimą. Emociniu lygiu jiems viskas vienodai.

Man už intelektualą artimesnis inteligentas — paprasto žmogaus užtarėjas, užjaučiantis, suprantantis kitą, sugebantis atsilaikyti, turintis dorovinį pradą. Bet tokie žmonės paprastai būna atstumti, užgožti, nes jie daug kam — nepriimtini.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.