Giedrė Čiužaitė mūsų kurse buvo tik viena iš kelių studentų, greitai ir užtikrintai save atradusių radijuje. Šiandien ji jau turi dėstytojos patirties ir būsimus žurnalistus supažindina su įvairiais radijo dalykais, dabar vadinamais garso raiška. Tačiau kalbėdama apie savo įtaką studentams ji kuklinasi. Kaip ir, beje, svarstydama, kodėl 2007 ir 2008 m. jai atiteko LRT oskarais praminti „Bitinukai“.

„Radijuje laiko praleisdavau nemažai. Kai daug darai, kažką sukuri, anksčiau ar vėliau įvertinimas ateina. Jei tau patinka pats kūrimo procesas, iš dalies tai pajaučia ir tie, kurie vartoja darbo rezultatą“, sako šiandien radijo Renesansą įžvelgianti žurnalistė G. Čiužaitė. Klausytojams ji žinoma iš laidų „Ryto garsai“ ir „Mes, moterys“. Pastarojoje prie mikrofono vedėjos vaidmeny ji atsidūrė dar 2004 m.

Tavo požiūriu, kodėl jauni žurnalistai į radiją tiek nesiveržia, kiek į kitas žiniasklaidos priemones?

Klausimas, ar apskritai galima sakyti, kad jaunimas veržiasi į žiniasklaidą. Konkursas į žurnalistikos specialybę kelis kartus mažesnis, nei prieš maždaug dešimt vienuolika metų, kai stojome mes. Ir stojančiųjų balai, ir motyvacija nebe tokia kaip tais laikais. Tarp jau įstojusiųjų specializacijai daugiausia renkasi televiziją, o radiją ir spaudą studentai dalijasi maždaug per pusę.

Jie žino, kad radijas nelaikomas labai įtakinga žiniasklaidos priemone, čia nesisuka tiek pinigų už reklamą, kiek televizijoje. Be to, dažnas jaunas žmogus radijo, ypač kalbančio, nesiklauso, todėl daugumai išvis sunku įsivaizduoti, ką jie ten veiktų. Per studijas pradeda klausytis daugiau ir tuomet kai kurie į radiją eina mielai. Bet kiek Lietuvoje yra radijo stočių, kurioms reikėtų žurnalistų? Tik visuomeninis transliuotojas ir viena kita komercinė radijo stotis. Tikriausiai radijo žurnalistų poreikis atitinka paklausą.

Kuo dabartiniai studentai kitokie nei buvome mes?

Žurnalistikos studentai niekada nestokodavo drąsos. Srautinėse arba jungtinėse su kitų fakultetų studentais paskaitose žurnalistai visada būna tie, kurie daugiausia klausinėja. Dabar šis bruožas dar labiau išryškėjęs ir manau, kad tai yra labai gerai.

Šios kartos žurnalistikos studentai irgi pradeda dirbti anksti. Tik per krizę jautėsi, kad dar besimokantys žurnalistai dirbo mažiau, dažniau lankė paskaitas. Manau, kad tai jiems išėjo tik į naudą. Taigi, neįžvelgiu didelės prarajos tarp dabartinės ir mūsų kartos. Man apskritai labai patinka su studentais bendrauti kaip su kolegomis. Jiems vis sakau, kad šiandien aš jums dėstau, o netrukus ir jūs mane galėsite ko nors pamokyti.

Kai kada išryškėja skirtumai, iš kurių pasijuokiam. Pavyzdžiui, dabartiniai studentai labai nustemba išvydę juostinę kasetę, kasetinį radijo reporterį, o aš su tokiu dirbau.

Kokias vertybes ir siekiamybes studentams stengiesi perduoti?

Sunkus klausimas. Aš labai norėčiau studentams perduoti norą būti garbingais,  nesusireikšminusiais žurnalistais, pastangas būti kuo tikslesniais. Bet aš juos pirmiausia turiu supažindinti su įvairiomis techninėmis ir grynai tik su darbu radijuje susijusiomis subtilybėmis, pavyzdžiui, kaip dirbti prie mikrofono, kaip parengti radijo reportažą, o visa kita lieka lyg ir tarp eilučių. Nors tas „tarp eilučių“ kai kada gali palikti didesnį įspūdį.

Pati esu įsidėmėjusi dėstytojų pastabų, kurias darbe prisimenu iki šiol, tokias kaip Audronės Nugaraitės frazę, jog geras publicistas ir eidamas vis ta pačia gatve kiekvieną dieną, ten kaskart ras naujų temų. Taip pat įstrigusi Ryčio Juozapavičiaus mintis, kad geriausia kalbėti ne apie etišką, o apie garbingą žiniasklaidą. Įsiminė ir Danguolės Skarbalienės patarimas nerašyti kasmet tą patį, pavyzdžiui,  kad Kaziuko mugė šurmuliavo. Tuos pačius pavyzdžius pateikiu studentams. Tačiau nereiškia, kad juos vertinau  tada, kai pati buvau studentė. Galbūt kam nors įsimins ir mano frazės, nors didelių iliuzijų neturiu. Keliu sau tikslą pirmiausia studentų bent jau neatbaidyti nuo žurnalistikos, neįvaryti jiems kokių nors kompleksų, neprislopinti kūrybiškumo.

Kaip suvoki kūrybiškumą radijuje?

Pristatinėdama radiją jauniems žmonėms, kurie jo nėra girdėję, paaiškinu, kad tai gal ir nėra pagrindinė informavimo priemonė čia, Lietuvoje, tačiau iškart pateikiu atvejų, kai radijas gali tapti pačiu aktualiausiu, svarbiausiu žinių perdavėju. Tarkim, per stichines nelaimes ar „karštuose“ taškuose, kur neveikia elektra. Sakau studentams, kad jeigu jiems tektų dirbti tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, tegul nepasimeta. Sakau, kad reikia būti pasiruošus įkurti ir Mėnulio radiją!

Daug dėmesio skiriame radijo dokumentikai, žaidimui su garsais. Studentai kuria garso skaidres. Jie daug kur to nepanaudos, bet gali būti, kad kada nors taps redaktoriais ir prašys tai padaryti savo korespondentų arba patys įneš naujovių. Dėstydama aš apskritai nesieju visko su dabartine radijo realybe, skatinu studentus žiūrėti plačiau, atverti fantaziją. Galbūt jie įkurs nišinę radijo stotį internete, kuri šiais laikais turi realias galimybes savo populiarumu aplenkti visas kitas.

Kokia tau atrodo svarbiausia radijo paskirtis?

Radijas  turi dvi svarbiausias paskirtis — informacinę ir pramoginę. Ten, kur reikia rengti žinias, labai svarbus operatyvumas, gebėjimas per labai trumpą laiką papasakoti apie įvykį be vaizdo. Bet man labai patinka pastebėjimas, kad radijas iš visų žiniasklaidos priemonių labiausiai įjungia vaizduotę. Daliai žmonių, pavargusių nuo daugybės vaizdų, radijo laida gali tapti pačia geriausia pramoga, kuri dar ir laisvas rankas palieka. Todėl ir pritariu, kad radijas — tinkama priemonė aptarti idėjas. Televizijoje dažnai asociatyvūs vaizdai dedami tik tam, kad reikia kažką rodyti, pavyzdžiui, jei kalbama apie ekonomiką, tai rodomos Gedimino prospekto praeivių kojos. Be to, per TV ne viską ir gali parodyti. O per radijo spektaklį galima net pavaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, užkastas po žeme.

Rašytinis tekstas neatskleidžia žmogaus emocijų, be to, pašnekovai dažnai nori taisyti savo citatas, nes vienaip jaučiasi, kai kalba, kitaip — kai viską pamato užrašyta. Radijas geriausiai iš visų medijų atspindi žmogų. Yra tik balsas, užtat jei pasakysi kažką kvaila, tai iškart labai girdėsis. Televizijoje daug ką užmaskuoja graži pašnekovo namų aplinka, koks nors prabėgantis šuo, o radijuje nėra daugiau nieko. Esu pastebėjusi, kad žmonės apskritai mažiau kompleksuoja kalbėdami per radiją, nes jie žino, kad jų niekas nefilmuoja. Taip pasisakymai tampa nuoširdesni. Tai man ir yra didžiausias radijo žavesys.

Radijo žurnalistui balsas toks pat svarbus kaip ir dainininkui?

Yra populiarių dainininkų dėl to, kad turi puikų balsą. Yra ir populiarių dainininkų, kurie ne dainuoja, o skiemenuoja, bet jie turi charizmos. Radijuje tas pats. Viena vertus, balsas — labai svarbu. Tradiciškai laikoma, kad žemesnis tembras žmonėms malonesnis. Kalbu apie dabartį. O prisiminus istoriją, tai pirmą BBC dešimtmetį moterų į eterį neleido, nes buvo manoma, kad jų balsai radijui išvis netinka.

Kita vertus, šiandien galima paneigti ir nuostatą, kad balsas — labai svarbu. Yra populiari JAV visuomeninio radijo transliuojamų laidų vedėja Diane Rehm. Ji sirgo liga, dėl kurios nukentėjo balso stygos. Po to žurnalistės balsas tapo džeržgiantis. Nepaisant to, kad pasveikusi D. Rehm į radiją grįžo ne itin maloniu ausiai balsu, ji išliko populiari. Kai studentams duodu jos paklausyti, jie iš kartosureaguoja,kad toks radijo laidos vedėjos balsas būti negali. Aš papasakoju jos istoriją ir pabrėžiu, kokia iš tiesų svarbi žmogaus charizma.

Pakalbėkime apie Tavo darbą radijuje. Laidos „Mes, moterys“ pavadinimas sukuria įspūdį, kad ji — vien apie dailiosios lyties atstoves ir jų problemas. O iš tiesų su kolegėmis kalbini pačius įvairiausius žmones skirtingomis temomis. Taip nebijote prarasti dalies auditorijos?

Šį laidos pavadinimą paveldėjau iš jos sumanytojų Dalios Jankaitytės ir Giedrės Maksimaitytės. Žinoma, būna, skambinu vyrui ir kai prisistatau, iš kur esu, pašnekovas arba nustemba, arba pašmaikštauja, kad kuo jis čia dėtas, jei laida „Mes, moterys“. Tuomet tenka sakyti, kad laida nėra vien apie moteris.

Lengviausias kelias — keisti laidos pavadinimus, bet nekeisti turinio, kaip įprasta žiniasklaidoje. O pavadinimas visada gali kažką ir atbaidyti, ir pritraukti. Ilgainiui klausytojai prie jo nesikabinėja. Kaip mano vienas giminaitis per giminės susitikimą tyliai priėjęs pasakė: „Žinai, Giedre, aš sekmadieniais, kai žvejoju, visada klausausi tavo laidos. Ne vien moterys jos klausosi!“. 

O dėl dailiosios lyties, tai šio žodžio mes apskritai vengiame ir stengiamės nelipdyti etikečių. Bet tai ir nėra laida apie viską. Čia kalbame temomis, kurias dažniau aptaria moterys. Didesnė tikimybė, kad kalbėsime apie šeimos politiką, o ne automobilių kainas.

Kaip manai, už ką esi pelniusi „Bitinukus“? Kokias vertybes, kriterijus atitinki?

Radijuje laiko praleisdavau nemažai. Kai daug darai, kažką sukuri, anksčiau ar vėliau įvertinimas ateina.

Man patiko, kaip per vieną pokalbį Algimantas Čekuolis gerą žurnalistą palygino su generolu kariuomenėje. Anot jo, generolas — tai leitenantas, kuris nežuvo karuose, o geras žurnalistas yra tas pats jaunas pradedantis žurnalistas, kuris nepavargo, neišėjo iš proto ir nenusigėrė arba netapo per daug išdidžiu, atseit aš dabar viską žinau ir visus mokau.

Kokius pajautei svarbiausius pokyčius radijuje per tą palyginti neilgą — dešimties ar vienuolikos metų laikotarpį nuo tada, kai pradėjai dirbti?

Suskaičiavau, kad jau pusę savo gyvenimo esu žiniasklaidoje, nes pradėjau dirbti dar priešstudijas. Būdama penkiolikos jau redagavau mokyklos laikraštį, po dešimtos klasės pradėjau bendradarbiauti „Lietuvos ryto“ priede jaunimui. Tai nereiškia, kad tas darbas buvo kažkuo prastesnis ar ne toks rimtas. Šie darbai reikalavo tiek pat atsakomybės ir kūrybiškumo kaip vėlesni.

O dėl radijo, tai svarbūs dalykai, kurie šią mediją keičia, — skaitmenizacija ir interneto atsiradimas. Kolegos sako, kad analoginė aparatūra išgauna geresnę garso kokybę. Vis dėlto darbas dėl skaitmenizavimo galimybių pagreitėjo ir palengvėjo. O interneto dėka radijas nebėra toks efemeriškas, laidos jau nėra vienkartinės. Daug žmonių klausosi įrašų. Tyrinėtojai tai vadina radijo renesansu. Aš irgidžiaugiuosi, kad studentams galiu duoti pasiklausyti užsienio laidų įrašų.

Man labai malonu ir tai, kad dabar jau galima sulaukti skambučių iš klausytojų, gyvenančių ne tik Lietuvoje, o, tarkim, iš Airijos, kur žmogaus patirtis — visai kitokia. Smagu žinoti, kad domisi, klauso ir gyvenantys visai kitu laiku arba atvirkščiai — tuo pačiu laiku, tik labai toli. Vadinasi, šiandien radijas sienų nebeturi. O brangūs radijo žanrai, kaip dokumentika, dabar gali pritraukti žymiai platesnę auditoriją, jų gali būti klausomasi po daug kartų. Keblumas tik tas, kad šiandien viešųjų ryšių atstovai, visi suinteresuoti asmenys gali dalintis laidos įrašu, pagavę kokią nors pašnekovo nevykusią frazę. O anksčiau paleistas žodis taip ir nuskrisdavo.

 Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

 

 

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.