Istorikas Arturas Mickevičius leidybos versle – nuo 1997 m. Tačiau saitų su akademiniu pasauliu ir savo profesija, kurios žinias gilino Švedijoje, jis nenutraukęs: tyrinėja Skandinavijos istoriją, dėsto Lietuvos edukologijos universitete. Istorija alsuoja ir A. Mickevičiaus prieš dešimt metų įkurtos leidyklos leidžiamos knygos. Humanitarinio akademinio profilio literatūra tapo skiriamuoju „Versus Aureus“ ženklu. Leidykla atvira ir grožiniams kūriniams, ir publicistikai. Arturas neslepia, kad siauroje tematikoje šalies leidėjai specializuotis negalėtų, nes tam per maža rinka. Pirmiausia, anot pašnekovo, reikia atsižvelgti į skaitytojus. Bet tai dar nereiškia, kad žmones domina tik lėkštas „popsas“. Leidyklos vadovas ir neskuba tvirtinti, kad knygų skaitomumas krenta.

Kaip vertinate autorius, kurie atneša rankraščius su visiškai kitokiu požiūriu ir istorijos interpretacijomis nei pripažintomis mokslininkų?

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad pasakyta net ir didžiausia nesąmonė – žinoma, jei ji neprasilenkia su bendražmogiškomis vertybėmis – paskatina klausti ir ieškoti racionalių atsakymų.

Istoriniuose romanuose yra ypač daug fantastikos, pasakų. Kad ir sukurta graži Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės legenda. Apie jų santykius tikrų faktų išvis beveik neturime. Mes nežinome, kaip jie vienas į kitą kreipėsi, galų gale ar mylėjosi. Bet nieko bloga nematau, kad apie tikras asmenybes, įvykius prikuriama mitų. Tik reikia suprasti, kad tai yra grožinė literatūra.

Pastaruoju metu lietuvių kalba atsiranda mokslo populiarinimo leidinių, kaip žurnalas „Iliustruotasis mokslas“. Vis daugiau išleidžiama istorinės tematikos knygų, parašytų ne istorikų. Tačiau istorikai neturėtų kritikuoti už nemoksliškumą ne istorikų sukurtos literatūros. Tai reikia vertinti kaip publicistiką.

Beje, rašytojai iškapsto temų ir detalių, kurios istorijos profesionalams nelabai rūpi ar nebuvo nagrinėtos. Per paskaitas studentai klausia apie tokias buitines smulkmenas, į kurias istorikai neatkreipia dėmesio arba jų neatkuria. Pavyzdžiui, kaip vikingai atlikdavo gamtinius reikalus plaukdami laivu, arba kokiais būdais jie išsaugodavo maistą ir jis nesugesdavo gabenamas iš Šiaurės Europos į Afriką. Žmones vis labiau domina ir mikroistorija. Ne tik miestas, bet ir jo kavinės turi savo istoriją. Dabar vis prisimenama Vilniaus „Neringa“, o kas savu laiku dėjosi „Literatuose“?

Kiek apskritai leidėjo požiūris į knygą gali lemti jos likimą?

Be abejo, leidžiamos knygos priklauso nuo leidyklos vadovo ar vyriausiojo redaktoriaus. Kai kurioms leidykloms vadovauja žmonės, atėję iš akademinio pasaulio. Nenuostabu, kad „Baltos lankos“ leidžia tai, kas artima jų vadovui Sauliui Žukui. Leidykla „Kitos knygos“ leidžia įdomią, nišinę literatūrą. Tokį leidyklos veidą lemia vadovo Gedimino Baranausko simpatijos ir antipatijos.

Yra ir vadovų, kurie didesnių intelektinių ambicijų neturi. Tačiau grynai komercinė literatūra irgi reikalinga. Galima išleisti vieną kitą knygą savo malonumui, bet jei leistume tik tai, kas mums asmeniškai patinka, leidykla greitai bankrutuotų. Pirmiausia reikia atsižvelgti į skaitytoją.

Skaitytojai – pagrindinis leidžiamų knygų veidrodis?

Leidybos verslas yra kūrybinis verslas. Sąvokos „verslas“ čia nesibaidau, nes leidyklos turi iš kažko gyventi. Galime kalbėti aukštomis materijomis, bet iš tiesų turime leisti tai, kas pirmiausia reikalinga vartotojams. Visos leidyklos visame pasaulyje žiūri, kokių kūrinių poreikis vyrauja.

Lietuvoje kai kurie leidėjai stengiasi specializuotis, tačiau vis tiek negali sau leisti apsiriboti siaura tematika, nes šalies rinka tam per maža. „Versus Aureus“ yra daugiau akademinio humanitarinio profilio leidykla, bet šalia mokslinės literatūros leidžiame ir kitokio pobūdžio intelektualias knygas. Per pastaruosius kelerius metus esame nemažai išleidę kelionių literatūros – ir apie Afriką, ir apie Pietų Ameriką, Iraną, Kiniją... Tačiau tai nėra vien sausi kelionių gidai. Šios knygos pateikia platesnę pažintį su kitomis kultūromis, jose yra istorijos, socialinio-antropologinio vertinimo elementų. Jos yra perkamos, vadinasi, tokių knygų Lietuvos skaitytojams reikia.

O kai kada atsisakome leisti kokio nors autoriaus knygą ne todėl, kad ji būtų prasta, o todėl, kad ji būtų neskaitoma. Išvis niekada nesakau, kad knyga yra gera arba bloga, tik galiu pasakyti, ar ji bus skirta platesniam, ar mažesniam skaitytojų ratui. Kūrinys gali būti labai įdomus ir net gilus, bet nebūtinai populiarus. Tačiau kai kurie autoriai atsisakymą leisti jų kūrinį priima labai asmeniškai. Leidykla nėra socialinės rūpybos centras, kuris galėtų leisti labai mažai skaitomas knygas. Tokiu atveju galime patarti mėginti knygą išleisti pasinaudojant Kultūros ministerijos rėmimo programa.

Ar gali būti, kad autorius čia, Lietuvoje, lieka nepripažintas, o užsienyje turi galimybių prasimušti?

Pavyzdys, kai autorius čia kritikuojamas, o svetur sulaukia pripažinimo, – Kanados lietuvis Antanas Šileika ir jo knyga „Pogrindis“. Romanas apie pokario partizaninį pasipriešinimą okupacijai, išverstas iš anglų į lietuvių kalbą, Lietuvoje buvo iškritikuotas už patriotiškumo stoką, už tai, kad daug kas tikrovėje buvo ne taip, kaip autorius vaizduoja.

Viena moteris kūrinyje rado savo vyro prototipą. Lietuvė pasipiktinusi aiškino, kad knygoje nėra jokios tiesos, nes ji žino, kad vyras jai visada buvo ištikimas, o romane rašoma apie jo meilužę. Mes su autoriumi tada pasijuokėme, kad taikliai buvo tas personažas pavaizduotas, jei jį atpažino. Bet iš kur gali žinoti, kad vyras, gyvenęs svetur, niekada neturėjo kitų moterų?

A. Šileikos „Pogrindis“ pateko tarp šimto visų laikų geriausių Kanados knygų. Tokią dėmesio susilaukusią lietuvių autoriaus knygą jau galima būtų dar labiau stumtelėti. Tačiau palyginti daug į užsienio kalbas verčiama lietuvių poezijos, nepaisant to, ar ji ten skaitoma, ar neskaitoma. Aš pats patyriau tokį keistą atvejį, kai vienoje užsienio šalyje paprašęs į vietos kalbą išverstos lietuvių autoriaus poezijos knygelės, sulaukiau pasiūlymo….pasiimti kad ir visus egzempliorius.

Pasaulinio lygio literatūros kūrėjų neturime. O norint bent kažkiek išgarsinti jų vardą, reikalinga valstybės parama vertimams į užsienio kalbas. Daugelio Vakarų ir Šiaurės Europos autorių knygų vertimus finansuoja jų gimtosios šalys. Negalime turėti iliuzijų, kad be paramos vertimams kažkas susidomės lietuvių literatūra, tuo labiau, kad ji negarsėja skandalais ar sensacijomis.

Kodėl lietuvių kūrėjai nesužiba pasauliniame kontekste?

Lietuvių temos vis dar perleidžiamos per tautos kančios prizmę, rašoma apie tremties, okupacijos skausmą. Jis artimas tik mums, o vakariečiams nepažįstamas. Be to, vartojami tokie žodžių sąskambiai ir jų žaismas, kuris suprantamas tik lietuviakalbiams. Nėra ko stebėtis, kad Juozas Erlickas Europos nedomina: jis yra provincialus – ir gerąja, ir blogąja prasme.

Be to, Lietuvoje nėra nė vieno tikrai gero literatūros agento, kuris žinotų visas pastarųjų metų Europos ar kitų regionų skaitytojų poreikių tendencijas ir, susipažinęs su kūrinio idėja, autoriui galėtų aiškiai įvardyti, ką rašyti, kad jo knyga svetur taptų populiari.

Paminėjote valstybės paramą literatūrai. Skeptikai klaustų: kodėl mokesčių mokėtojai turi sutikti, kad už jų pinigus autoriams ir leidėjams būtų lengviau gyventi?

Pas mus piktinamasi ir dėl to, kad yra fondai, skirti remti knygų leidybą ar vertimus, ir kad knygų leidybai turėtų būti taikomi mažesni mokesčiai. Vertimų rėmimo ir lengvatų leidybai politiką lemia visuomenės intereso poreikis. Literatūra atlieka švietėjišką funkciją, skleidžia informaciją, turi milžiniškos įtakos visuomenės pažiūroms. Jei leidyba būtų varžoma ar smarkiai ribojama, tai nebūtų naudinga nei valstybei, nei žmonėms, nei skirtingoms politinėms jėgoms.

Švedai jau seniai suprato, kad leidybos skatinimas, literatūros, jos stilių įvairovė ypač svarbi dėl viešojo intereso. Beje, 2012 metais Švedijoje grožinės literatūros skaitomumas išaugo, o pas mus skelbiama, kad smunka.

Šių dienų pagrindinė literatūros pasaulio aimana ir yra, kad žmonės vis mažiau skaito...

Negalima vienareikšmiškai rašyti lygybės ženklą tarp knygų perkamumo ir skaitomumo. Lietuvoje knygos mažiau perkamos dėl didelės kainos. Pas mus jos palyginti brangios dėl iškreiptos platinimo sistemos – platinimas sutelktas tik į du knygynų tinklus, todėl jie leidėjams gali diktuoti savo sąlygas, užsideda didelius antkainius. Bet žmonės, pastebėję didelį kainų skirtumą, daugiau pradėjo knygas pirkti tiesiai iš leidyklų.

Taip pat nereikėtų sureikšminti to pastebėjimo, kad sovietmečiu skaitėme daugiau. Perkamumas tada buvo iš tiesų žymiai didesnis, bet nebūtinai skaitomumas. Juk pas mus prigijusi tradicija knygas kaupti. Lietuviai knygą suvokia kaip vertybę ir dažnai ji būdavo įsigijama nebūtinai tam, kad būtų skaitoma dabar, o kad galbūt būtų perduota jaunesnėms kartoms.

Šiandien tiražo negalima prilyginti skaitymui ir dėl to, kad atsirado daug naujų teksto gavimo ir skaitymo formų. Yra galimybė vietoje neparduodamą knygą įsigyti internetu per tarptautinius tinklus. Be to, internete masiškai plinta knygų ištraukos. Aš pats esu visai netikėtai savo citatas su nurodytu šaltiniu aptikęs internete. Niekas nežino ir negalėtų suskaičiuoti, kiek ir kokių tekstų sklando virtualioje erdvėje, ir kiek iš viso žmonių juos perskaito.

Populiarėjanti elektroninė leidyba vis dar laikoma nepelninga. Tai – knygų verslo avantiūra ar išsigelbėjimas?

Ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje problema yra ta, kad su piratavimu kovoti sunku. Knyga „nulaužiama“ ir autorius nieko iš to neuždirba. Muzikos pasaulio milžinai nelegalų „pumpavimą“ pradeda priimti kaip neišvengiamybę ir kartu reklamą. Žmogus vis siųsis muziką nemokamai, bet vis tiek bent kartą įsigis originalų kompaktą, norėdamas palyginti kokybę, ir būtinai nueis į mėgstamo atlikėjo koncertą. Muzikos albumais prekiaujančios parduotuvės kenčia, bet muzikantai daugiau koncertuoja ir domėjimasis muzika tikrai nemažėja. Panašiai ir literatūros pasaulyje.

O kad elektroninės knygos niekada nesunaikins popierinių, jau akivaizdu. Tiesiog atsiranda žmonių, kuriems priimtinesnis naujas skaitymo būdas. Koks skirtumas, kokia forma, svarbiausia – kad išvis būtų skaitoma.

Kokios įtakos patys leidėjai gali padaryti knygų kultūrai?

Vienu metu per Knygų mugę buvo įteikinėjamos antipremijos. Kaip knygų šventėje turi jaustis leidėjai, kurie visų akivaizdoje kolegų menkinami? Šiandien Lietuvoje knygų leidyba susiduria su daugybe problemų, tik ne apie visas jų kalbama. Todėl leidėjams ir institucijoms verčiau reikia ne skaldytis, o solidarizuotis ir tartis, mėginant pakeisti situaciją.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

Sauliaus Bajorino nuotrauka

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.