Piktas ir kvailas soste sėdi į mantiją įsisupęs juodaburnis budulis. Tai šių dienų karalius Mindė, atsiradęs kitoje ekrano pusėje. Tai jis – tikras Rimas Šapauskas, tai jis – tik piktdžiugiškas  personažas. Tampa nebeaišku, kur čia televizorius, kur dekoracijos ar televizija. Tokį įspūdį R. Šapauskas kūrė per performansą „Karalystė“, rodytą 2012 m. Baltijos šalių trienalėje ŠMC. Tai buvo autoriaus žvilgsnis į žiniasklaidos įtaką visuomenei, kritinio mąstymo stoką, kai žmonės nebeskiria televizinės tikrovės nuo gyvenimo realybės ir TV personažus suvokia kaip realius asmenis.

R. Šapauskas stebisi, kad Palangoje ar po kokio nors renginio prie jo prieina treninginis skustagalvis, paspaudžia ranką ir sako: „Mes tave gerbiame“ arba „Buduli, tu – mūsų autoritetas“. „Aš tų žmonių nesmerkiu. Tiesiog manau, kad jie viską pernelyg priima už gryną pinigą“, – sako TV aktorius, vienas iš humoro projekto „Radioshow“ kūrėjų R. Šapauskas.

Koks lietuvių humoro jausmas?

Geras. Šiandien jis niekuo nesiskiria nuo europietiško humoro. Aišku, ilgą laiką gyvenome po sovietine letena, tad vis dar kai kas atsimena visokių žvanevskių ir petrosianų bajerius apie deficitą. Bet jų dabartinis jaunimas jau net nesupranta, nes nebeliko tos klaikios realybės, tų objektų, iš kurių buvo šaipomasi.

Šiuolaikinis humoras – universalus. Paaugliai skleidžia tuos pačius juokelius, kokie populiarūs visame pasaulyje. Jei bajeris geras, jis per „Facebook“ išplinta žaibiškai. Nemanau, kad Lietuva kažkokia išskirtinė valstybė, kurioje yra kažkas humoro srityje geriau ar blogiau.

Vis dėlto nė kiek nebūčiau nustebusi, jei kalbėdamas apie lietuvišką humorą, būtumėte prikabinęs tokius epitetus kaip „runkelinis“, „kaimietiškas“...

Žmonės skirtingi. Kiekvienas individas juokauja pagal save ir savo socialinį statusą. Jei tavo draugai puskvailiai, tai ir tu varysi puskvailius bajerius.

Neseniai A. Ramanauskas pasakojo apie atvejį iš laidos „Prajuokink mane“. Atėjo moteriškė ir suskėlė tokį anekdotą apie aną galą net ne kvadratu, o kubu, kad Algiui teko publikos atsiprašinėti.  Tai buvo visiškas dugnas, žemiau jau kristi nėra kur. Tiesą pasakius, tokio siaubo gyvenime nesu girdėjęs. Viešai tokio anekdoto papasakoti negalėčiau.

Ką humoras žiniasklaidoje gali padaryti? Apskritai tikite jo galia?

Kai žmogus mato per humorą atskleidžiamą tam tikrą absurdą, jis pradeda mąstyti.  Kvailio niekas nebaudžia, taip buvo visais laikais. Humoras patogus tuo, kad galima su kvailio kauke parodyti tai, ką visi galvoja, tik viešai neišsako. Kaukė padeda pasakyti tai, ko rimtoji žiniasklaida neišdrįstų bijodama teismų. Humoras, ačiū Dievui, yra tam tikra spraga.

Koks jums artimiausias paties kurtas personažas?

Man kartais pačiam juokinga, kad niekada nesu vaidinęs teigiamo personažo. Kad ir ta pelė – vis tiek ji puskvaišė. Visi tie personažai man kažkiek brangūs, nes iš jų sukurti vykę prototipai. Kai kurie gyvuoja jau ir penkiolika metų, kai kuriems greit sueis ir dvidešimt metų.

Su Algiu visada darome „Radioshow“. Keičiasi tik pavadinimai, formos, vardai, bet esmė išlieka ta pati. Tie mūsų personažai smarkiai nemutuoja. Džiaugiuosi, kad A. Ramanauskas su Justu Mamontovu „Aktualuose“ sukūrė daugybę naujų personažų, tarp jų – masoną, kalbajobes... Tai naujas kokybinis šuolis į priekį. Man pačiam gėda, kad aš vis važiuoju ant to paties, bet, manau, ir aš subręsiu kažkam nauja.

Pripažįstate, kad turite savo štampus?

Šiek tiek užsiciklinę esame. Yra karta, kuri užaugo su „Radioshow“. Kai pradedame daryti kažką nauja, jie sako: „Oi, kokios tada buvo geros tos lėlės“. Bet tai – ano laimečio personažai.

Kita vertus, lygiai taip pat vis tą pačią savo klasiką groja ir muzikos grupės, kurios atvyksta į Lietuvą – ar tai būtų „Depeche mode“, ar „Nazareth“. Jie varo senus gabalus, o koncerto pabaigai palieka būtinai tuos, kurie žmonėms širdžiai mieliausi buvo prieš dvidešimt metų. Tas pats ir su SEL ar Andriumi Mamontovu – jų publika irgi vadovaujasi sentimentais.

Kokios jūsų temos ir personažai sulaukia daugiausia reakcijos?

Daugiausia reakcijos sulaukia ne personažai, o temos, kurios yra ant bangos. Šiandien bet ką padaryk su Monika Šalčiūte ar apie ją, ir tai taps hitu. Šių dienų fenomenas, kai net ir šlamštas gali staigiai išpopuliarėti. Dar vienas pavyzdys – „Gangnam Style“, atsidūręs laiku ir vietoje. Tokių kvailų gabalų pasaulyje – pilna, tik vieni jų tampa hitais, o kiti – ne.

Mūsų politikai, visuomenės veikėjai, kuriuos žiniasklaida pašiepia, yra įžeidūs?

Nemanau, kad įžeidūs. Dauguma suvokia, kad kuo daugiau malsis ekrane, tuo bus populiaresni. Pavyzdžiui, tokie marginalai kaip Petras Gražulis ar Stanislovas Buškevičius, nuolat filmuojasi „Kakadu“ ir panašiose laidose, kurios rodomos per patį prime time. Jie puikiai suvokia, kad taip susiformuoja viešoji nuomonė apie juos, kaip apie įtakingus politikus, kuriuos reikia rinkti.

Tokie valdžios žmonės žino, kad televizija juos maitina ne tik dėmesiu, bet ir reitingais. Todėl šie marginalai visada su malonumu darys, ką jiems lieps prodiuseriai: reikės – prieš TV kameras nusirengs, reikės – bėgios, darys atsispaudimus.

O kaip vertinate, kad Artūras Račas, greičiausiai apie save radęs užuominų humoro laidoje, jus pavadino „tokiu pat atmata kaip A. Ramanauskas“?

Keista, kad neetišku pripažintas žurnalistas ir toliau elgiasi lygiai taip pat neetiškai ir yra toks subjektyvus – žmones vadina dundukais ir sprendžia visas savo problemas per jėgą: kol nesunaikinsiu tavęs, tol nenusiraminsiu. Skaičiau, kad jam svetima krikščionybė. Ir tai labai aiškiai matosi.

Galiu sakyti, kad A. Račas yra visiškas pagonis, kuris pagoniškais metodais sprendžia savo santykį su aplinka ir įsivaizduoja, kad yra labai galingas ir įtakingas. Nes jeigu žmogus sako „sutvarkysiu“, „imsiuosi visų priemonių“ ar kitaip grasina, vadinasi, suvokia turintis daug įtakos. Čia epitetais nesitepliosiu, bet, manau, jam reikėtų perkratyti savo gyvenimą ir pažiūrėti, kas ji yra ir kuo dedasi esąs.

Iš kur apskritai žmonėms šiais laikais kyla net ir humorų laidų cenzūros poreikis?

Lietuva – laisva šalis. Kai pamatau gatvėje kunigaikštį Vildaugą, tai pagalvoju, kad mes vis dėlto turime žodžio laisvę. O jei rimtai, tie, kas jaučiasi įžeisti ar apšmeižti, gali eiti teisiniu keliu – mes turime tam tikrus teisinius mechanizmus. Ačiū Dievui, Lietuvoje teisingumą vykdo teismai – ne minia ir ne žurnalistai. Bet jei kažkas tam tikrų veikėjų pasitrolinimus ir humoro karą priima rimtai, tai jau to žmogaus problema.

Įsivaizduojate ribą, kai juokauti nebegalima?

Yra daug dalykų, iš kurių nesišaipyčiau vadovaudamasis bendra etika. Tai humoristo ar žurnalisto sąžinės reikalas. Tas ribas reikia jausti. Su „Radioshow“ keletą kartų buvome perlenkę lazdą, bet niekieno neprašyti viešai atsiprašėme.

Pastaruoju metu publikuojama daug drąsių straipsnių, viešų pasisakymų. Bet reikėtų suprasti, kad autoriai iš savo pareiškimų minta. Pavyzdžiui, neturėtume Andriaus Užkalnio tapatinti su jo pareiškimais. Jis ką nors pasako, žmonės susinervina ir pradeda komentuoti, patys nesuprasdami, kad taip jam rodo išskirtinį dėmesį.

Jei Andrius rašytų taip, kaip seniau rašė „Istorijoms“, tai tokie jo nuosaikūs straipsniai apie keliones būtų įdomūs tik nedideliai daliai žmonių, kuriems malonumas šeštadienį į rankas paimti žurnalą ir pasiskaityti apie Italiją, gerus vynus. Bet jei rašai didelei masei, turi pakrutinti skaitytojų nervą – padaryti tam tikrą provokaciją. Dažniausiai žmonės, kovodami su demonu, paleidžia savo pačių vidinius demonus.

Gal jau ir atsakėte, kokie paveikaus humoro požymiai?

Manau, kad paveikus humoras būtent toks, kuris sulaukia reakcijos. Klounas pašposija ir visi supyksta.

Žmonės per daug susitapatina su tuo, ką skelbia žiniasklaida?

Prieš dvidešimt metų skaičiau antraštes, kad siaubo filmai padeda išbristi iš savų rūpesčių. Žiūrėdamas kažkieno kito patiriamą stresą, pamiršti savo problemas. Bet iš tiesų jų nesprendi, tik pridengi jas kitomis.

Manau, kad greitai bus tyrinėjama, kodėl tokia daugybė žmonių pasigavo vadinamąją violetinę istoriją. Paaiškėjus, kas ir kodėl melavo, violetinė byla taps socialine studija, apie kurią rašys sociologai, istorikai.

Problema ta, kad žmonės tiek įpratę nevirškinti informacijos, kad visiškai pasitiki žiniasklaida. Bet ji yra nevienalytė. Gali būti elitinė žiniasklaida, gali būti geltonoji spauda – pats lengviausias kelias skleisti pletkus, paskalas, kalbėti apie violetinius skandalus ir iš to lupti pinigą. Žmogus turi mokėti atsirinkti informacijos šaltinius. Tam reikia turėti savo galvą, o ne vien aklai pasitikėti tuo, ką rodo televizorius ar ką perskaitai laikraštyje.

 
Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.