Kokia tipiška dirigentė: kaip ji atrodo ir elgiasi, kaip turėtų bendrauti su orkestro muzikantais, kurių kiekvienas – su savo nuotaikomis? Kol kas dirigenčių žavesio neužstoja stereotipai, nes moteris tarp šios profesijos atstovų, tuo labiau žymi, kol kas – retenybė. J. S. Bacho mieste Leipcige gyvenanti Giedrė Šlekytė – viena iš tų nedaugelio. Ji – simpatiška, smulkutė, guvi besišypsanti mergina jaunyste švytinčiomis akimis. Tikrai ne diktatorė. Ne tas per kelis šimtmečius Europoje įsitvirtinęs dirigento tipažas, apie kurį Giedrė užsimena ir per mūsų pokalbį.

Per savo trumpą karjerą G. Šlekytė jau pelnė apdovanojimų: tapo prestižinio Malko dirigentų konkurso Kopenhagoje prizininke, laimėjo antrą vietą Vokietijos aukštųjų mokyklų dirigavimo konkurse ir tarptautiniame Solono Michaelideso dirigavimo konkurse Kipre. Naujausias Giedrės pasiekimas: rugpjūtį ji dalyvavo prestižiniame Zalcburgo jaunųjų dirigentų konkurse kaip finalininkė – varžėsi su čeku ir šveicaru.

Pianistė, smuikininkė... Tai skambėtų populiariai ir gana įprastai. Ar visada norėjote būti dirigentė?

Apsisprendžiau palyginti vėlai. Buvo daug minčių. Net galvojau stoti į žurnalistiką arba tapti muzikos kritike. Paskutinėse mokyklos klasėse lankiau sustiprintą muzikos istorijos kursą. Nuo pat šešerių metų M. K. Čiurlionio mokykloje mokiausi chorvedybos specialybės. Nepaisant įvairių dvejonių, taip ir pasilikau prie jos.

Iš tikrųjų atsakymas, kodėl negrojau orkestro instrumentu, yra gana primityvus. Mano tėveliai – ne muzikantai. Jie mane leido į M. K. Čiurlionio menų mokyklą paraginti vaikų choro vadovės, kuri pastebėjo mano balsą ir klausą. Man labai patiko dainuoti, taigi ir stojau choro specialybę. Iš esmės mano kelyje nebuvo jokių romantinių ar mistinių posūkių.

Buvo metas, kai norėjote mesti muzikos mokslus?

Po dešimtos klasės turėjau apsispręsti, kur toliau sukti. Vienu metu labai norėjau mokytis Vilniaus licėjuje. Tai buvo užtikrinta ateitis, teigiama gabių, darbščių moksleivių terpė. Stojamieji egzaminai labai rimti, priminė universitetą. Konkursas didelis, buvo daug svajojančiųjų ten patekti. Aš egzaminus išlaikiau sėkmingai. Užtat kai atėjau pranešti, kad vis dėlto čia nesimokysiu, licėjaus darbuotojai labai nustebo.

Kaip jaučiatės būdama viena iš nedaugelio moterų tarp vyrų dirigentų? Kodėl tai vyriška profesija?

Dabar laikai kiti ir, manau, tai į naudą. Anksčiau dirigentas buvo tarsi diktatorius. Net iš repeticijų įrašų tai matyti. Dabar repeticijose daugiau bendro, draugiško kelio į tikslą – gerą koncertą. Pastaruoju metu atsiranda daugiau dirigenčių, ypač – jaunosios kartos. Esu tikrai ne vienintelė.

Kalbate apie dirigentą diktatorių. Kaip galima valdyti kolektyvą, kad tokie skirtingi muzikantai paklustų vieno žmogaus batutai?

Pasakysiu banaliai, tačiau tai tiesa: svarbiausia yra muzika ir idėja, kurią dirigentas atsineša. Ar galima meilę muzikai uždegti prievarta? Manau, kad ne. Keičiasi tiek muzikos, tiek verslo situacija – vadovai stengiasi kolektyvus įkvėpti. Tuomet ir darbo vaisiai saldesni.

Svarbiausia, kad atlikėjai nesijaustų dirbantys ne savo noru, o dirigento valia. Tada ir repeticijos pertraukos jie lauktų kaip mokinukai. Svarbu, kad žmogus ir kasdienėje rutinoje jaustų muzikavimo malonumą. Meilę muzikai kiekvienas muzikantas tikrai turi, tik kartais ji būna nuslopinta, individualybė paslėpta. O mano užduotis – meilę pabudinti.

Kokią idėją stengiatės perduoti orkestrui?

Kiekvieną kartą ji vis kita, priklausomai nuo kompozitoriaus. Kiekvienas dirigentas tą patį kūrinį perskaito savaip ir kiekvienas įsitikinęs, kad jo interpretacija – teisingiausia. Bet tai – visai natūralu. Čia ir atsiskleidžia dirigento individualumas. Pirmiausia reikia, kad ir muzikantai patikėtų idėja.

Taigi, ką reiškia diriguoti žmogaus, kurio šiame pasaulyje jau nėra, kūrinį?

Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl taip mėgstu diriguoti. Noriu atskleisti kūrinius, kuriais tikiu, kuriuos matau kaip šedevrus. Didelis malonumas bendrauti su kompozitoriais per partitūras.

Kur dirigavimo žavesio momentas?

Jų yra keli. Pirmas – tai santykis su partitūra, su kompozitoriumi. Jis iš pradžių būna begarsis. Žavi ir komunikacija su muzikantais, kai jauti, kad visas kolektyvas turi bendrą tikslą ir nori kūrinį pateikti kuo geriau, kad jis skambėtų kuo gražiau. Bendravimas – labai žmogiškas procesas. Juk orkestras ir dirigentas – tarpininkai tarp kompozitoriaus ir publikos.

Trečias momentas – pats pasirodymas. Net nesmerkiu žiūrovų, kurie per koncertą užmiega. Galvoju, gyvename tokiame pasaulyje, kai reikia nuolat lėkti, skubėti. Galbūt atsipalaiduoti ir nėra kitos galimybės kaip tik per koncertą. Muzika žmogų išlaisvina nuo paties savęs.

Kiekvienas orkestras turi savo žmogiškąjį charakterį. Su kuriuo jums labiausiai patinka dirbti?
 
Ko gero, labiausiai patinka dirbti su Šv. Kristoforo orkestru. Nė su vienu orkestru tiek daug nekoncertavau – nusimato jau penktas kartas. Šio orkestro kolektyvas labai simpatiškas, linksmas. Tų žmonių mentalitetas man labai artimas, aš suprantu jų humorą.

Tada esu namie. Čia išsipakuoju savo gimtąją kalbą, kuri, gyvenant Vokietijoje, retkarčiais bando užmigti. Ir kitur teko dirbti labai sėkmingai. Vis dėlto visur gerai, bet namie geriausia.

Kaip vertinate požiūrį tų Lietuvos muzikantų, kurie sako, kad čia kolektyvai labiau išsikvėpę ir praradę entuziazmą, palyginti su šalimis, kur už darbą orkestre atsilyginama daugiau?

Tokiam požiūriui visai nepritariu. Tiesą sakant, Vokietijoje sutinku daugiau išsekusių ar praradusių motyvaciją orkestro muzikantų negu Lietuvoje. Tiesa, Vokietijoje iš tikrųjų algos didesnės. Jos skiriasi, priklausomai nuo orkestro kategorijos. Šioje šalyje yra 130 orkestrų. Bet yra žmonių, kurie norėjo groti vienuose iš geriausiais pripažintų orkestrų, tačiau ten nepateko.

Yra tokių muzikantų, kurie labai norėjo patekti į A kategorijos orkestrą, tačiau pateko tik į C ir dėl to yra nusivylę gyvenimu. Yra ir tokių, kurie negavo nuolatinio darbo ir dirba laisvai samdomais muzikantais, dėl to yra nusivylę. Vokietija didelė, joje yra daug ko, bet visų gyvenimai susiklosto skirtingai. Ne kiekvienas gali tapti koncertmeisteriu, ne kiekvienas gali groti geriausiame orkestre.

Man rodos, lietuviai yra išsaugoję meilę muzikai, atlikimo džiaugsmą, nepaisant to, kad atlygiai prastesni. Būti muzikantu Lietuvoje nelengva. To reikia taip norėti, kad nepasuktum lengvesniu keliu ir pasiliktum sunkesniame. Tuomet noras, entuziazmas pasidaro stipresni už nepasitenkinimą darbo sąlygomis ar alga.

Diriguojate klasikos kūrinius. Artumą jiems jaučiate todėl, kad mokykloje klasika buvo profesijos pagrindas, ar ryšys su jais vis dėlto asmeniškesnis?

Ir viena, ir kita. Dabar jau neprisimenu meto, kada mano gyvenime nebuvo klasikos. Man labai patinka J. Brahmsas, F. Šubertas, L. van Beethovenas, A. Brukneris. Kiekvieną kartą apie juos iš naujo pagalvoju, kad tai yra nuostabu. Muzikantams įprasta įsimylėti J. S. Bachą. Aš gyvenu Leipcige, Bacho mieste. Mėgstu vokišką, austrišką repertuarą.

Sunku atsakyti, ar pirma atsirado potraukis šiai muzikai, ar ją pamilau atvykusi į germaniškus kraštus. Galiausiai galbūt randi tai, ką labiausiai mėgsti. Tačiau tai, kad turiu savo mylimiausius kompozitorius, dar nereiškia, kad kiti man nepatinka.

Kaip ruošiatės dirigavimo konkursams? Kuo šis procesas skiriasi nuo pasirengimo koncertui?

Konkursų, kaip ir koncertų, būna labai įvairių. Dažniausiai esu kviečiama į koncertus, kurių programa jau paskirta, nors kartais galiu ir pati pasiūlyti kūrinius. Toks yra ir Zalcburgo jaunųjų dirigentų konkurso finalas: programą, išskyrus V. A. Mocarto ariją, galėjau pasirinkti pati, pagal nustatytus reikalavimus. Smagu, kad buvo pageidaujamas ir gimtosios šalies kūrinys. Taip Zalcburgo festivalyje skambės O. Balakausko „Meridionale“. Taip pat diriguosiu mylimus Šubertą ir Beethoveną.

Apie kitokį nei apskritai renginiams rengimąsi konkursams galiu atsakyti nuostabiosios Rūtos Meilutytės žodžiais: „Galvosi apie medalį – lėtai plauksi“.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.