Domantas Razauskas gerai prisimena sovietmečio kirpyklose plaukus besidžiovinančias moteris: jos sėdi po didžiuliu gaubtu ir skaito žurnalą. „Dabar aplink mus esantis muzikos srautas yra kaip tas džiovintuvas“,  – muzikos kūrėjas tvirtina, kad šiais laikais muzika tėra tik fonas. Anksčiau jis pats klausydavosi muzikos automobilyje ar gamindamas pietus.

Pradėjęs rašyti muzikos apžvalgas, dainų kūrėjas suvokė – klausytis muzikos taip pat yra menas. Jis prisiminė savo senelį. Klausytis muzikos jam buvo šventas dalykas. Prieš tai jis prasimankštindavo, gražiau apsirengdavo, atsisėsdavo, susikoncentruodavo, paprašydavo, kad kiti jam valandą netrukdytų. Tada D. Razauskas matydavo jį verkiantį ar paslaptingai besišypsantį.

Apie kūrybą reikia ne mąstyti, o ją išgyventi?

Nežinau, kaip tai paaiškinti. Čia tas pats, kas mėginti moksliniais terminais paaiškinti, kas yra vėjas. Mokiausi mokykloje, kad tai yra oro dalelių srautas. Bet ką tai iš tiesų sako? Nieko. Išeini į lauką, pučia. Štai tau ir išgyvenimas vėjo. Lygiai taip pat aklam negali paaiškinti, kas yra saulės šviesa.

Kai susiduri su meno kūriniu, jis arba sutampa su tavo nuotaikomis, pojūčiais, išgyvenimais, arba nesutampa. Atspindi tave arba neatspindi.

Savęs atpažinimo momentas čia labai svarbus?

Taip, manau, kad tai apskritai yra meno principas. Kai sakome „Man patinka šitas paveikslas“, iš esmės tai reiškia, kad žiūrėdamas į paveikslą, atpažįsti archetipinius dalykus, kuriais esi ir pats. Atpažįsti save. Kitaip tau tai bus svetima, numosi ranka ar nueisi. Ar net į tą pusę nepažiūrėsi.

Klausydamasis muzikos kartais mąstau: „Norėčiau būti parašęs šitą gabalą“. O kartais net į paveikslus žiūrint ateina mintis: „Jeigu tapyčiau, tai tapyčiau būtent taip“. Tai ir yra savęs atpažinimas.

Aišku, tai keičiasi. Kūriniai, kurie buvo prieš dešimt metų artimi, dabar nutolę. O tie, kurie buvo svetimi, priartėjo.

Natūralu – jūs irgi keičiatės. Juk sakėte, kad perskaitęs savo seną interviu, jautėtės lyg tai būtų kito žmogaus kalbėta.

Taip, žmogus nuolat kinta net fiziškai – jis yra srautas iš daugybės kintančių dalelių, kurios nuolat atsinaujina. Tik iliuzija, netikras „aš“ mėgina mus įtikinti, kad esame pastovūs, su savo tvirtais principais. Iš tiesų kiekvieną akimirką esi kitas. Negali savęs apgauti, sakydamas: „Esu toks arba toks“.

Kodėl graikai turėjo tiek daug priešingus polius atstovaujančių dievų? Vienas – godus, kitas – kerštingas, trečias – vyno prisigėręs, ketvirtas – susilaikantis. Ne tik dėl to, kad tikėjo esant fizinį dievų pasaulį. Tie dievai – mūsų vidinių būsenų atspindžiai. Kiekviename žmoguje yra ir Apolonas, ir Dionizas, ir Dzeusas, ir Hermis.

Ir visąlaik man įtarimą kelia žmonės, kurie keturiasdešimt metų klausosi vieno ir to paties gabalo. Jie yra pasiruošę perpjauti gerklę, jeigu drįsi suabejoti jų vertybėmis.

Kalbėjote, kad nagrinėti, kas yra kūrinys – tai jį iškastruoti. Nebijote iškastruoti kūrinį, rašydamas muzikos apžvalgas?

Aš to visiškai nebijau. Kaip tik stengiuosi pamiršti bet kokį objektyvumą. Skaitau daug užsienio muzikos apžvalgų – ten šis žanras daug stipresnis. Ten jau seniai suvokta, kad objektyvi muzikos apžvalga neįmanoma. O jei būtų įmanoma – ji būtų be galo nyki.

Kodėl pradėjau rašyti? Įvairiose mūsų kultūrinėse spaudose mačiau tokių apžvalgų, kad kraujas iš akių pradėdavo bėgti beskaitant. Atrodė, kad muzikologas rašo penkiems kitiems muzikologams. Narstoma kūrinio struktūra, ritmika, metrika, harmoninė sandara. Aptarinėjama taip lyg normaliam žmogui ta muzika nebūtų prieinama ir net ne jam skirta.

Aš džiaugiuosi, kad turiu galimybę rašyti į internetą – ten žodžius iškart iliustruoja daina. Imk, klausyk, nusipirk ir atsisiųsk albumą.  

Nerašau kritinių apžvalgų. Apie albumus, kurie man nepatinka, tiesiog nerašau. Pažįstami muzikantai kartais klausia, kodėl nerašau apie jų kūrinius. Tačiau aš nenoriu kritikuoti. Nenoriu apsimetinėti. Noriu dalintis tuo, kas, mano galva, yra geriausia.

Muziką renkatės, atsižvelgdamas į auditoriją? Ar rašote apie tuos kūrinius, kurie sielai artimi?

Aš su muzika gyvenu. Mano rytas prasideda peržiūrint, kas pasirodė naujo. Turiu bičiulių, su kuriais dalijamės įvairiausių laikų muzika. Taip kasdien gyvenu ir mokausi klausyti muzikos. Tik dabar pradėjau mokytis klausyti muzikos. Tai nėra paprasta.

Kai rašau apie albumą, stengiuosi septynis aštuonis kartus jį perklausyti. Išstudijuoju viską apie kūrėjus. Man labai svarbu suvokti kontekstą.  

Kai kada truputį apmaudu skaityti kai kurių kolegų muzikos apžvalgas – matau, kad žmonės arba neišmano konteksto, arba sąmoningai jo vengia.

Kodėl? Ar tai rodo muzikos apžvalgininkų prastą lygį?

Nebūtinai. Kai kurie iš jų turi išlavintą skonį ir rašo gerai. Tačiau kažkodėl jie vengia pasidomėti tuo, kas buvo prieš penkiasdešimt, prieš šimtą metų. Gal jiems atrodo, kad ten ras ką nors visai kito ir nesusijusio su dabartimi. Tačiau yra visiškai atvirkščiai. Tai, kas buvo prieš penkiasdešimt metų, yra pagrindas ir sąlyga tam, kas vyksta dabar. Tai, kas buvo prieš šimtmetį, yra pagrindas ir sąlyga tam, kas buvo prieš penkiasdešimt metų.

Kiekvienas muzikantas auga klausydamas kitų muzikantų. Ant tų įtakų ir jo paties kūryba užauga. Todėl rašyti apie kokią nors jauną indie roko grupelę kaip apie unikalų šiuolaikinį reiškinį yra naivoka.

Ar klausant muzikos irgi reikia išmanyti kontekstą?

Ne. Tą taikau žmonėms, kurie rašo apie muziką – kurie leidžia sau tarti, kad jų žodis turi svorį. Kai žmogus sako, kad albumas yra geras, juk turiu juo tikėti ne vien todėl, kad jo skonis panašus į mano. Po žodžiu „geras“ turiu jausti žmogaus išmanymą.

To negalima reikalauti iš žmogaus, kuris myli muziką ir jos klausosi. Jis visai neprivalo narstyti enciklopedijas.

Sakėte, jog mokotės klausytis muzikos. Ar tai reiškia, kad dauguma žmonių nemoka klausytis?

Neseniai bernardinai.lt buvo publikuotas interviu, kuris vadinosi „Ateina laikas išjungti muziką“. Dėl daugybės dalykų tekstas man labai nepatiko. Iš jo atrodė, kad yra viena teisinga muzika – klasikinė, ir ją išmanančiųjų karta, kuri jau dabar yra nueinanti. Atėjusioji karta – tai dundukai, kurie išvis nieko nesupranta. Viskas, kas yra elektronika – tai „bumčikai“ ir visiškas niekalas. Su tokiais požiūriais visada kovojau ir kovosiu.

Tačiau tame straipsnyje buvo ir tiesos – apie tai, kad žmonės nebegali neklausytis muzikos, nes paniškai bijo tylos. Klausome muzikos, važiuodami automobiliu, eidami į parduotuvę; važiuodami troleibusu per ausinuką klausomės.

Mes manome, kad klausomės muzikos. Tačiau iš tiesų nesiklausome. Dėmesys sukoncentruotas į kitus dalykus, o muzika tėra tik fonas. Labai gerai prisimenu, kaip kirpyklose sovietmečiu džiovindavo plaukus. Būdavo, moteris įlenda į tokį gaubtą – kokoną. Atsiverčia žurnalą, o džiovintuvas džiovina plaukus.

Dabar aplink mus esantis muzikos srautas yra lyg tas džiovintuvas. Kažką veikiame, o aplink dar skamba muzika. Nepasistengiame skirti valandą įdėmiam albumo perklausymui.

Labai lengva tokiais klausytojais manipuliuoti. Užtenka paveikti malonumo receptorius paprastomis melodijomis, su daug efektų, daug aidų.

Jums atrodo, kad anksčiau žmonės įdėmiau klausydavosi muzikos?

Mano senelis buvo melomanas maniakas. Jis turėjo šimtus klasikinės muzikos plokštelių. Į muzikos klausymą jis žiūrėjo panašiai kaip musulmonas į maldą Alachui. Prieš tai jis ruošdavosi – prasimankštindavo, apsirengdavo gražesniais rūbais, atsisėsdavo, susitelkdavo. Paprašydavo, kad niekas valandą netrukdytų. Tada užsidėdavo plokštelę ir muziką išgyvendavo.

Atrodė lyg bepročių namai – senyvas žmogus sėdi prie stalo ir verkia. Arba užsimerkęs šypsosi. Tai vykdavo kasdien ar bent kas antrą dieną. Nesuprasdavau, kas čia per absurdas. O dabar suprantu, kad tai yra vienintelis įmanomas kelias į mokymąsi klausytis muzikos.

Kai dabar sutinku žmogų, kuris tvirtina, jog domisi muzika, tuomet aš jo klausiu, kaip jis klausosi. Kai suprantu, kad klausosi tik vairuodamas, sakau tiesiai šviesiai: „Pala pala, tu nesiklausai, tu vairuoji. Tu žiūri į kelio ženklus, stebi perėjas, pašneki su kuo nors telefonu. Pritildai muziką ir vėl pagarsini. Argi tai yra muzikos klausymasis?“

Pats taip klausiausi muzikos gal dešimt metų. Tik vaikystėje klausiausi įdėmiau – natūraliai neturėdavau vakarais ką veikti, nes nebuvo kompiuterių, interneto. Prieš užmigdamas kokios nors kasetės klausydavausi.

Tiesa, kad technologijoms tobulėjant didžiulė pagunda muziką paversti fonu. Norisi klausant ką nors naršyti.

Taip, pastebiu, kad mano ranka irgi automatiškai kartais ieško telefone ką nors paskaityti. Tada atsipeikėju: „Pala pala, aš juk klausausi muzikos“.

Dėl to stengiuosi griežtai tvarkyti savo buitį. Prieš penketą metų klausydamasis muzikos nustojau valgyti. Įsijungiu kokią nors radijo stotį, kur kažkas kalba. Jei pradeda skambėti muzika, perjungiu stotį arba išvis išjungiu. Pirma – man nepatinka, kai primeta kitą muziką negu norėčiau klausytis. Antra – jaučiuosi negerbiantis tos muzikos, nes dabar man juk įdomus maistas.  

Klausydamasis muzikos žmogus turi būti susitelkęs?

Neturi. Nenoriu, kad atrodytų, jog žinau, kaip elgtis, o kiti nežino. Apsaugok, Viešpatie. Kiekvienas susiranda pagal save. Galiu tik pasidalinti patirtimi. Dabar ėmiau muzikoje girdėti kitokius dalykus. Ypač tuose albumuose, kuriuos maniausi labai gerai žinąs. Juos anksčiau klausydavausi, kaip ir kiti – kur nors eidamas, bėgdamas, važiuodamas.

Poetas Aidas Marčėnas yra sakęs, kad skaityti yra daug sunkiau negu rašyti poeziją. Turi būti absoliutus dėmesys. Jeigu iš tiesų tas kūrinys veikia, jis gali taip supurtyti, kad po valandos jausiesi kaip po gero seanso pas psichiatrą. O gal – kaip po artimojo netekties. Arba po visiškos palaimos šventykloje.

Kodėl žmonės dar vaikšto į kino teatrą? Dėl to, kad ten jie priversti susitelkti į filmą. Namuose kiną dažnai vartoji kaip foną. Jei kažkas skambina – pritildai, jei išalksti – sumuštinių pasidarai. Tačiau filmą išgyvenęs kine, kartais jį net sapnuoji kelias naktis.

Lygiai taip pat yra ir su albumo klausymu. Jei manęs iškart klausia: „Tai patiko albumėlis?“, neturiu ką pasakyti. Esu emocijų katile. Tik po kiek laiko galiu ruoštis rašyti apžvalgą.

Savo paties kūrinių klausotės?

Ne. Aš jų pakęsti negaliu. Kai įrašinėji kokį nors kūrinį, tenka prie jo praleisti labai daug laiko – daugybę kartų perrašinėjant. Kai pakartoji jį daugybę kartų, nuo dainos pradeda fiziškai pykinti. Dar dvejus trejus metus, kai reikia groti dainą koncerte, yra tas atmetimas. Norisi eiti toliau, prie kitų dalykų.

Dėl to stengiuosi groti dainas kitaip negu jos buvo įrašytos. Nematau prasmės atkartoti įrašo.

Gal iš čia mano meilė džiazui. Ten iš esmės neįmanoma sugroti taip pat. Įrašas tėra tik vieno iš begalybės galimų atlikimų užfiksavimas. Kitą jis jau bus kitoks.

O koks ryšys tarp tylos ir muzikos?

Ne ryšys. Tyla yra muzikos dalis. Drįsčiau pasakyti, kad pauzė muzikoje yra net svarbesnė už natą. Kaip įrankis, ji yra stipresnė.

Esu patyręs per repeticijas, kad kartais daug sunkiau išmokti negroti ten, kur nereikia, negu groti techniškai ir visur. Kai kurie muzikantai norėtų groti solo visur ir visada. Labai sunku per save perlipti ir išmokti nutilti ten, kur reikia tylos.

Geriau sugroti dvi natas, bet TOJE vietoje, nei tūkstantį bet kur.

Klausantis muzikos tylos pertraukos būtinos?

Taip. Mano namuose muzika nuolat negroja. Perklausęs albumą, darau ilgą tylos pertrauką. Būtinai turiu užsiimti kitais dalykais. Degustatoriai tarp ragaujamų patiekalų turi suvalgyti citriną ar imbiero gabalėlį, kad neutralizuotų prieš tai buvusio patiekalo skonį. Lygiai taip pat negali pulti prie kito albumo. Tu dar vis jauti prieš tai buvusio patiekalo skonį. Tada jie ima tarpusavyje painiotis. Tada nebeįmanoma įvertinti.

Mano galvoje sukasi mintis, kad vis dėlto klasikinės muzikos klausytis prasmingiau negu šiuolaikinės. Ar aš klystu? Ar iš tiesų ankstesniųjų kartų muzika buvo gilesnė?

Muzika niekada nėra skirta kokiai nors kartai. Tai mūsų tėvai aiškina: „Čia ne jūsų kartos muzika“. Tai jie nenori, kad lįstume prie jų šventųjų bitlų. O aš lendu ir prie jų, ir prie klasikos, ir prie elektroninės muzikos, ir prie džiazo su vienodu smalsumu.

Esame linkę savintis ir įsivaizduoti, kad vieninteliai galime kažką suprasti. Tačiau muzika yra didesnė už žmogų ir bet kokį jo įmanomą suvokimą.

Tas pats ir su literatūra – čia mūsų kartos poetai, o čia jaunimėlis, kuris nemoka rimuoti. Tačiau avangardo, nesuprantamų ir niekinamų buvo visais laikais. Ir tai, kas dažnai atrodo šio amžiaus rykštė, nėra taip jau nauja. Niekas nepriklauso nuo jokių kartų.

Viskas sukasi gražiu ratu. Naujos natos neišrasi. Visos gražiausios natų kombinacijos jau išgrotos. Jau Bacho laikais jos visos buvo išgrotos. Tačiau turėdamas visas dėlionės dalis, gali iš to kurti grožį. Išgyventi grožį.

Būtent grožio išgyvenimu ir noriu dalintis rašydamas apie muziką.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ