Išeiti iš kultūrinio šiltnamio kuriant užuot likus „saugiame uždarame kiaušinyje su savimi“, derėtis su sociofobija ir kalbėti socialinėmis temomis – poetė Aušra Kaziliūnaitė tokias kovas su savimi išgyvena kasdien. Jei reikia rinktis, sėkmingo žmogaus kelią ji išmaino į sąžiningumą sau, stengiasi gyventi nuolatiniame veiksme, atveriančiame laisvę naujoms idėjoms ir sako, kad laukinio kapitalizmo atodūsiais dar kvėpuojančiai Lietuvos visuomenei savo laisvę reikia atrasti vis iš naujo.

Drąsa žaisti tekstais, idėjomis ir patogaus gyvenimo drumstimu kūrėją pagavo dar mokykloje  rašant avangardinio stiliaus eilėraščius. Prieš aštuonerius metus buvo išleista jos „Pirmoji lietuviška knyga“, vėliau – „20 proc. koncentracijos stovykla“, „Mėnulis yra tabletė“, šiuo metu rengiamas ketvirtas eilėraščių rinkinys.

„Svarbu, kad būtų ir gyvybės, ir mirties pradas, ir viskas, kas tarp jų vyksta, nutiktų kiekviename tekste. Kad kiekvienas tekstas galėtų kalbėti, galėtum vaikščioti po jį kaip po atskirą pasaulį“, – įsitikinusi nuolat naujų kalbėjimo būdų ieškanti menininkė, kūrėją įsivaizduojanti ne kaip panirusį į save asketą, o kaip atsiveriantį nuolatiniam veiksmui ieškotoją.

Turi išlikti sąžiningas pats sau, nenuryti socialinės kritikos, net jeigu dėl to skaitytojams tapsi nepatogus. Jai yra tekę patirti, kad už kritiką užklijuojama  feministės, maištininkės, parsidavėlės etiketė. Kalbėdama apie seksizmą, šauktinių klausimus, demokratijos spragas ir žmogaus teises, ji kartais sulaukia net grasinimų – bet užsidariusi į kultūrinį šiltnamį prarastų laisvę būti etišku, pilietišku, iš galios pozicijų besijuokiančiu  žmogumi. „Visi nori tikėti, kad iškovojome tiesą ir gyvename amžinoje tobulybės karalystėje. Nieko panašaus – taip, mes iškovojome laisvą, nepriklausomą šalį, bet dėl laisvės reikia kovoti nuolat, ir – su savimi, nes atsiranda pagundų nutylėti, pasielgti taip, kaip būtų naudingiau“, – šypteli A. Kaziliūnaitė.

Socialinių bandymu poligonu jai tampa ir patirtis, kai magistrantūros studijoms tenka užsidirbti skinant uogas Norvegijoje, ir tėvų ar bendraamžių reakcijos į sovietinio pasaulio susidūrimo su kapitalistiniu atodūsius, netgi sėdėjimas Vilniaus centrinių rūmų bibliotekos Profesorių skaitykloje rašant filosofijos disertaciją. Kūrėja sako branginanti laisvę savęs nesprausti į vienintelę tapatybę ir nesureikšminti socialinių statusų.

Kurį laiką dėstėte Vilniaus universiteto studentams, tai irgi buvo išėjimas iš buvimo su pačia savimi kiauto. Jeigu poeziją galima kurti saugiame savo vienatvės kiaušinyje, disertaciją rašyti įprastoje aplinkoje, tai dėstant reikia atsistoti prieš žmones, kurie gaudys kiekvieną žodį?

Praėjusiais metais vedžiau estetikos seminarus įvairiai auditorijai, bakalaurams nuo vokiečių filologijos iki matematikos, ir jie visi – iš skirtingiausių plotmių, sričių, žinojimo, kas yra menas. Man tie metai daug davė. Išbandžiau keletą būdų bendrauti su studentais. Dalis buvo atkartojimas to, ką mačiau kitų dėstytojų elgesyje, o jų turėjau įvairiausių – ir labai gerų, ir prastesnių.

Iš pradžių suveikė savisaugos instinktas, buvo nenatūralumo, norėjau, kad vieni į kitus kreiptumėmės „jūs“, ir panašiai, bet po to pastebėjau, kad kai atsipalaiduoji ir su studentais bendrauji taip, kaip norėtum, kad kiti bendrautų su savimi, kuo paprasčiau, nepalaikydamas dirbtinos hierarchijos, jie patys jaučia didesnę paskatą mokytis. Praktikos metu mano bendravimas su studentais keitėsi nuo visiškai oficialaus iki laisvesnio, pastarasis, mano manymu, pasiteisino kur kas labiau.

Bet juk Jūs ir pati nelabai mėgstate galios pozicijų ir jas laužote – vis tiek prieitumėte prie tokios išvados?

Taip, bet kai universitete buvome ruošiami dėstymui, ekspertai, kurie veda seminarus, dažnai pabrėždavo: jeigu elgsitės su studentais kaip su draugais, anksčiau ar vėliau jie gali pradėti manipuliuoti, ir emocinis draugiškas santykis gali atsigręžti prieš jus visus. Atsiranda pavojus neteisingai vertinti. Čia visą laiką yra riba – turi stengtis išlikti kuo labiau objektyvus. Nežinau, kiek man tai pavyko, bet manau, kad visai neblogai.

Nuo mokyklos laikų Jūsų poezija buvo išskirtinė, drąsi, nebijojote naujų formų, temų, nelabai pripažinote tradicinio cukrinio pūkuoto kalbėjimo. Kai kas Jus vadina jauna maištininke, avangardiste – ką pati apie tai pasakytumėte, ar čia yra dalis tiesos?

Nepasakyčiau, kad visą laiką vengiau tų „cukruotų“ formų, palaipsniui ėjau prie dabartinio kalbėjimo ir nuolatinio atradinėjimo. Kai pradėjau daugiau rašyti, buvo tokių tekstų, kuriuos šiuo metu būtų gėda prisiminti, bet suprantu, kad jie yra tiesiog kelio dalis, aš turėjau išsemti tai, kad nebeatkartočiau. Man atrodo, tai natūralu, nes jeigu iš niekur nieko pradėsi stengtis rašyti kitaip negu visi, rizikuoji nukrypti nuo vienų klišių prie kitų, dar didesnių. Manau, kad mano kūrybinis kelias buvo ne revoliucija, o veikiau evoliucija. Tiesiog išsemdavau tam tikras formas, ir kai pajusdavau akligatvį, kad manęs tai nebetenkina, – pereidavau prie kitų. Iki šiol vis dar jaučiu, kaip tai vyksta.

Būdama penkiolikos, šešiolikos parašiau didžiąją dalį tekstų, kurie po kelių metų buvo išleisti kaip mano pirmoji knyga „Pirmoji lietuviška knyga“. Tuo metu jau buvau atradusi sau priimtiną kalbėjimą, jis skyrėsi nuo ankstesnių „cukrinių“ formų, bet lygiai taip pat galiu pasakyti, kad mano pirmoji knyga visiškai skiriasi nuo antrosios ir trečiosios.

Svarbu, kad atradęs savo kalbėjimą, neapsistotum  atradime per ilgai, turi būti atviras tapsmui ir nuolatiniam atradinėjimui. Pati jaučiu rašydama, kad kartais viskas užsikerta. Jautiesi atkartojantis klišę, kurią pats sukūrei, ir suvoki, kad reikia naujų ieškojimų. Kitiems, kurie skaito tavo kūrybą, tai gali patikti, jie norėtų, kad ir toliau taip rašytum – man kelis kartus jau yra taip buvę. Buvo žmonių, kurie sakė, Aušra, betgi tu taip gerai rašei, kas nutiko – ar išgyveni blogą laikotarpį? Kodėl negalėtum rašyti taip, kaip prieš tai? Mano siekiamybė nėra įtikti kažkieno skoniui. Stengiuosi įtikti pačiam griežčiausiam kritikui, tai yra, sau.

Kalbantis apie žmones, kurie sako, kodėl neberašai taip, kaip rašei, nes mums patiko, prisiminiau jūsų eilėraštį, kur rašote – „kas tau gali uždrausti rašyti, ką nori?“ Ar yra tam tikrų ribojimų ir draudimų, kurių laikotės? Kūrėjui svarbu atgalinis ryšys, – ar skaitytojas gali „uždrausti“ rašyti tai, ką norisi?

Visą laiką egzistuoja rimta grėsmė pataikauti skaitytojo skoniui. Pati savyje rašydama jaučiu nuolatinę kovą tarp to, kas patinka man, ir kas patiktų kitiems.

Man yra svarbu skaitytojas, tai, ką jis mano apie tekstus, bet stengiuosi kuo labiau kreipti savo mąstymą – kad nesužlugdyčiau kūrybos ir santykio su ja – į tai, kad galvočiau apie skaitytoją tada, kai parašau eilėraštį. Jeigu rašydama galvočiau apie skaitytoją, pamirščiau save, kūrybos nebeliktų, nes kiekviename tekste būtų eliminuotas pasakotojas.

Norisi, kad kiekvienas tekstas būtų atskiras pasaulis, kuriame ant medžių tupi paukščiai, žydi gėlės, jos vysta, paukščiai irgi vieni kitus valgo, o ne vien – šviečia saulytė, čiulba paukšteliai; bet ir ne vien tiktai – kad tie paukšteliai nukritę nuo medžių pūva, ir kirmėlės po juos raitosi.

Svarbu, kad būtų ir gyvybės, ir mirties pradas, ir viskas, kas tarp jų vyksta, nutiktų kiekviename tekste. Kad kiekvienas tekstas galėtų kalbėti, kad galėtum vaikščioti po jį kaip po atskirą pasaulį, kuriame paukščiai nėra priaugę prie medžių kaip iškarpytuose paveikslėliuose.

Žmonės, kuriems nepatinka stilistika, kurią naudoju, to nepajus. Bet man labai svarbu pačiai tą pajusti. Kartais parašau tokių tekstų, kurie pagal formą ir turinį kai kam gali atrodyti kaip nusipelnęs eilėraščio vardo kūrinys, bet pati kažkiek maivausi, ir tai nėra pasaulis, po kurį gali vaikščioti.

Bet galbūt menininkas kartais nori šiek tiek pasimaivyti, jūs irgi esate sakiusi: tekstuose, kuriais kalbu, norėčiau pati sau patikti.

Suprantu, kad kai kurie tekstai, kuriuose maivaisi, arba kurie tau pačiam nepatinka, yra tiesiog būtini, nes jie atveria kelią kitiems tekstams, kurie atrodys kaip vykęs pasaulis. Kai mes kalbame apie nuolatinę evoliuciją, ne revoliuciją, nuolatinį tapsmą, natūralu, kad ne visi tekstai patiks. Bet jeigu išsikeli labai didelius reikalavimus, tampi labai rimtu savo cenzoriumi, atsiranda pavojus kito kraštutinumo, kuris yra mane kelis kartus ištikęs, ir atima daug psichologinių jėgų – tai toks jausmas, kad geriau iš viso nieko nerašysi, nedarysi, nes tai iš karto atrodo blogai, prastai, nieko neverta.

Ir kartais, man atrodo, žymiai parankiau leisti sau parašyti tai, kas pačiam nepatiks, kas ir kitiems nepatiks, bet neužvers kelio tapsmui.

Nesu krišnaitė, bet kai studijuodama religijos magistrantūroje, perskaičiau dar kartą Bhagavadgytą (viena svarbiausių krišnaitų religinių knygų – aut. past),man labai patiko veiksmo jogos samprata, kurią interpretavau savaip. Bhagavadgytoje iškeliama idėja, kad parankesnis kelias yra ne asketo, kuris visko atsisako, šalinasi žmonių, medituoja, nušvinta ir panašiai, bet to, kuris atsiveria nuolatiniam veiksmui. Tai reiškia, kad nepastatydamas sienos tarp savęs ir aplinkinio pasaulio, dalyvaudamas veiksme, stengiesi išlaikyti rimtį, susikaupimą ir dvasinę „švarą“.

Lengva būti švariems, kai aplink nėra kuo susitepti. Tačiau tuomet kyla klausimas, ar tai nėra tariama švara.

Asketas atsisako veiksmo, kad pasiektų didžiausią atvirtį, o aš teikiu pirmenybę veiksmo neatsisakymui. Pagrindinė išeitis, gyvenant pagal veiksmo jogą, – neatsisakyti tam tikrų veiksmų, pasiūlymų, netgi kai tau visa tai atrodo bergždžia, nesvarbu, nes kiekvienas veiksmas sukelia atsišakojimus ir galimybes toliau veikti. Pavyzdžiui, man kartais neatrodo prasminga skirti savo laiką kalbėtis su žurnalistais, ši veikla remiasi į savo skaitomumo, žinomumo didinimą, egocentrizmo liudijimą, bet, nepaisant to, kad man kartais psichologiškai labai sunku išeiti į viešumą, prisiverčiu tą daryti, nes tai atsišakoja į visai kitus veiksmus ir galimybes. Svarbu ne nuolatinis perfekcionizmas ar asketizmas, bet savęs, savo principų patikrinimas, neatsisakant viešosios erdvės diskurso ir jame veikiant. Būdamas asketu ir „nesusiteršdamas“ aplinkiniu pasauliu, taip ir neišmėgini savo principų, įsitikinimų ir vertybių praktikoje. Šiuo požiūriu tai daug lengvesnis kelias.

Pastebėjau, kad dažnai imatės socialinių temų, pasisakote moterų ir vyrų nelygybės, seksizmo, patronizmo, šauktinių, stebėjimo klausimais – tais klausimais, kuriuos žmonės patogiai nutyli, kūrėjai, poetai irgi viešai aptaria ne itin dažnai. Ar tai jūsų vidinis poreikis išreikšti nuomonę apie tai, kas svarbu, ar manote, kad menininkas turėtų dalyvauti socialiniame gyvenime, būti veiksme ne tik savo tekstais, bet ir pareiškimais apie tai, kas visiems svarbu?

Šiuo atveju mano pozicija yra labai panaši į tai, ką apie intelektualų poziciją visuomenėje yra išsakęs mano tyrinėjamas filosofas Michel Foucalt. Turi išlikti sąžiningas pats sau, nenutylėti dalykų iš komformizmo, išsakyti socialinę kritiką, net jeigu dėl to žmonės tavęs nemėgs. Mano sąžinė neleidžia nutylėti – aš galėčiau užimt patogią poziciją, kuri visuomenėje žymiai sėkmingesnė – žinau, kad man pavyktų, nes turiu vaizduotę ir galėčiau kalbėti iš įvairių perspektyvų, užsiimti sofistika, – bet kai matau neteisybę, taip darydama pati su savimi nesutarčiau. Manau, kad net mažiausias dėmesio atkreipimas į visų mėgstamas nutylėti problemas ar žmones, kurie nustumti į visuomenės pašales, viešajam diskursui labai naudingas – žmonės, girdėję tik vieną balsą, staiga išgirsta, kad yra mąstančių šiek tiek kitaip, tai naudinga kuriant sveikesnę, atviresnę visuomenę.

Pavyzdžiui, aš buvau viena iš antimilitaristinio piketo organizatorių (pernai Vilniuje vyko protestas, kurio sumanytojai kritikavo sprendimą grąžinti privalomąją karo tarnybą – aut. past.), patyriau daug kaltinimų. Žmonės, priėję gatvėje, klausdavo, už kiek parsidaviau Putinui, kaip ten Latvių gatvei sekasi. Gaudavau neapykantos laiškų. Jei reikėtų, viską pakartočiau, nes situacija, kai skubotai priimamas įstatymas, ir visi, kurie bent kiek drįsta tuo abejoti, apšaukiami tėvynės priešais, tikrai nepriminė demokratinės visuomenės. Veikiau buvo panašu į tai, ką mano tėvai yra pasakoję apie sovietmetį. Nenorėčiau gyventi tokioje visuomenėje, stengiuosi nenutylėti, nors man pačiai tai kelia pavojų – ir ne tik socialinį, už savo aktyvizmą ir kalbėjimą apie žmonių teises yra tekę atsidurti radikalių dešiniųjų interneto forumuose platinamame sąraše, kuriame buvo nurodyti pastarųjų priešai. Jei daug ką nutylėčiau vien dėl to, kad būčiau sėkmingesnis žmogus, daugiau uždirbčiau, užimčiau geresnes pareigas, veikiausiai negalėčiau savęs gerbti.

Neturiu nieko prieš žmones, kurie nepažeisdami kitų teisių išsako savo požiūrį, kad ir koks jis būtų, tačiau tikrai piktina dažnas išsilavinusių žmonių melagingas padlaižiavimas prietarais, nepagrįstomis fobijomis ar tiesiog nežinojimu dvelkiančiai daugumos nuomonei. Vietoj retorinių pastangų kuo geriau artikuliuoti ir atspindėti populistines tendencijas, pataikauti bukumui ir panašiai, reikėtų šviesti visuomenę ir kvestionuoti nepagrįstus klaidingus įsitikinimus. Pavyzdžiui, didelė Lietuvos dalis dėl išsilavinimo spragų vis dar galvoja, kad homoseksualumas yra liga, nuo kurios turėtų būti gydoma, nors moksliškai tai jau seniausiai paneigta. Bet šiuo nežinojimu ir neapykanta kitoniškumui žaisdami  kai kurie politikai ir visuomeninei veikėjai vis dar geba laimėti dividendų iš neišsilavinusios visuomenės dalies. Dar daugiau –  kiti, vietoj to, kad reikšmingai pasisakytų šiuo ir kitais „nepatogiais“ klausimais, dažniausiai nutyli, kad neprarastų populiarumo. Su tokiu viešų žmonių stengimusi įtikti mūsų visuomenė vis dar sunkiai juda ar veikiau šliaužia link to, ką būtų galima pavadinti laisve.

A. Kaziliūnaitė imasi tokių socialinių temų, kurių dažnai vengai ne tik visuomenė, bet retai iškelia ir kūrėjai (L. Stasiulionytės nuotr.)

Sėkmingo žmogaus – beje, galbūt ir sėkmingo kūrėjo – formulė lietuviams labai svarbi. Esame gana jauna visuomenė, kartais susipriešinusi, ieškanti, lygiuojamės į autoritetus, ir mums patinka žmonės, kurie sėkmingai lipa socialiniais laipteliais, o ne tampa sąžiningais socialiniais kritikais.

Tai turbūt susiję su laukiniu kapitalizmu, kurio sąlygomis gyvenome po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir faktiškai jo atodūsius girdime iki šiol. Vyksta labai įdomūs procesai, Vilniaus mieste džentifikacija (procesas, kai patraukliose vietose aukštesnio statuso nauji gyventojai palaipsniui išstumia senbuvius – aut. past.) veikia visu pajėgumu, griaunanti ir nesitaikstanti su jokiais pilietiniais standartais. Laikau labai dideliu cinizmu, kai miesto veidas yra darkomas, iš niekur atsiranda nelegalus daugiabutis ir per naktį tampa legaliu.

Mes gyvename tokioje visuomenėje, kur tai įmanoma. Jeigu sėkmingumas yra taip lipti per žmonių galvas, gal geriau iš etinių sumetimų atsisakyti būti tuo sėkmingu žmogumi, kad išliktum žmogumi apskritai.

Kalbėjote apie laukinį kapitalizmą. Į mokyklą pradėjote eiti maždaug tuo metu, kai iš sovietinės tvarkos pakliuvome į pirmų nepriklausomybės metų chaosą, kur galimybė skaityti naujas knygas buvo tarsi tiek pat verta, kiek galimybė pamatyti naujas reklamas ar nusipirkti „Ulker“ šokoladuką. Kaip išgyvenote tuos virsmus? Kaip galėtumėte palyginti visuomenės, kūrėjų pokyčius?

Neturėjau galimybės taip akivaizdžiai stebėti tuos procesus, kaip žmonės, kurie gimė ir augo mieste, nes mano tėvai prasidėjus nepriklausomybei išsikraustė iš didmiesčių – tėtis iš Panevėžio, mama iš Vilniaus – nusipirko sodybą ir išvažiavo į kaimą. Jie buvo vieni pirmųjų laisvųjų ūkininkų Biržų rajone, Daudžgirių kaime, ir mano pastebėti procesai jau yra paveikti to, kad gyvenau kaime, gamtos apsuptyje.

Kai mano miestiečiai tėvai apsigyveno kaime, jie bandė auginti triušus, karves, vaisius, tas nuolatinis eksperimentavimas pažymėjo mano vaikystę ir paveikė kūrybinį gyvenimą: aš vis dėlto jaučiu stiprų polinkį tiek į kultūrą, tiek į gamtą.

Kaimynai mano tėvų nemėgo, nes jiems nepatiko, kad atsikraustė pašaliniai. Sistemos lūžį atspindėjo tai, kaip buvę kolūkiečiai reaguoja į žmones, kurie tapo nepriklausomais ūkininkais. Atsimenu iš vaikystės netgi tokį vaizdą, kaip viena iš kaimynių, supykusi, kad mūsų kelias buvo nutiestas atseit per jos žemę – anksčiau žemė buvo „niekieno“, taigi „visų“, – norėdama parodyti savo pasipiktinimą, atėjo pas mus į kiemą ir parodė nuogą užpakalį. Tas nuogo užpakalio parodymas privatinei nuosavybei, kaimynui, taip pat, manau, buvo nepritarimas naujai sistemai, kitokiai tvarkai. Daugelis žmonių, gyvenusių sovietmečiu, ypač vyresnio amžiaus, buvo sovietinėje sistemoje praleidę beveik visą gyvenimą. Ir tas virsmas, kuris man nėra toks pastebimas, perėjimas, kad ir kiek turėtų pliusų vienose srityse ir minusų kitose, skaudus tuo, kaip dabar apie jį kalbame viešajame diskurse. Žmonės, kurie tada gyveno, kūrė, stengėsi išlikti kartais labai atšiauriomis sąlygomis, pradedami demonizuoti.

Mama kažkada yra sakiusi: vaikeli, mes esame traumuoti žmonės, nes gyvenome tuo metu, mums yra sunku laisvai vertinti procesus. Abiems mano tėvams yra virš 60 metų. Liūdna, kad žmonės taip jaučiasi, liūdna, kad mūsų dabartinės visuomenė viešasis diskursas užpildytas tokia informacija, tarsi tada viskas buvo klaidinga, o dabar atseit labai teisingai gyvename. Nieko panašaus – taip, mes iškovojome laisvą, nepriklausomą šalį, bet dėl laisvės reikia toliau kovoti. Lietuvos, kurioje nėra aktyvių piliečių, kurie galėtų išeiti į gatves, streikuoti, kai darbdaviai visiškai nužmogina ir išnaudoja, aš nelaikau visiškai laisva – laisvė niekada nėra iki galo laimima, ją reikia iškovoti, atradinėti iš naujo.

Kalbant apie laisvę, kiek pati jaučiatės laisva kaip menininkė, mokslininkė, pilietė? Neseniai skaitėte viešą paskaitą „Stebėjimas: „1984“ ir panoptizmas“, nagrinėjote medijų santykį su panoptizmu, svarstėte, kaip žmogus jaučiasi nuolat stebimas.

Visų pirma, kaip kalbėjau toje paskaitoje, atsispyrusi nuo Michel Foucault, kurio panoptizmo sampratą nagrinėju disertacijoje, mes interiorizuojame galios santykius. Kalbama apie savistabą ir savęs disciplinavimą. Jeigu žmogus jaučiasi stebimas – o kiekvienas iš mūsų tam tikra prasme jaučiasi stebimas, nes esame visuomenėje, – tas numanomo kalėjimo sergėtojo žvilgsnis, kurio niekada nematome, bet nujaučiame esant, persikelia į mus, ir kiekvienas tampame savo pačių sergėtojais ir budeliais.

Tam tikra prasme taip konstruojamas mūsų subjektyvumas ir tapatybės apčiuopimas, bet vėlgi kyla didelis pavojus, kad galime nuslysti į tai, ką kitas prancūzų filosofas Gilles Deleuze vadina paranoidine tapatybe. Man atrodo, kad dabartinė Lietuva yra paranoidinės tapatybės šalis. G. Deleuze terminais kalbant, nuolatinis įsikibimas „aš esu moteris“, „aš esu lietuvis“, „aš esu ofiso darbuotojas“, paranoidinis kartojimas to, kas aš esu ir kas nesu, nuolat stengiasi išstumti numatomą „kitą“ kaip priešą. Tai savygina kai tavęs niekas net nepuola. Įsivaizduokite – eina sau gatve žmogus, pamato šalia kitą žmogų, kuris jam pasirodo pavojingas, tad bijodamas, kad šis jo neužpultų, puola pirmas. Deja, panašus nesaugumo ir paranojos šleifas dažnai lydi ir beatodairišką kažkurios vienos tapatybės prisiskyrimą.

Paranoidinė tapatybė visada lydima baimės, įsikimbama į tam tikrus apibrėžimus, kad būtų išvengta aplinkui tvyrančio chaoso. Liūdna, kad paranoidinės tapatybės žmogus, sakydamas „aš esu lietuvis“, drauge numato kaip grėsmę pabėgėlius, „kitus“ ir panašiai. Kodėl būtina teigiant save neigti kitus, juos įsivaizduojant kaip nuolatinę grėsmę? Priešpastatydamas paranoidinei tapatybei šizoidinę tapatybę, G. Deleuze kalba apie tai, kad šizoidinė tapatybė yra atsivėrimas nuolatiniam tapsmui, kai savastis konstruojama ne per baimę, neapykantą, o per nuolatinį atradinėjimą. Tai man žymiai sveikesnis modelis, kurio norėčiau palinkėti visiems piliečiams.

Svarbu, kad suvokimas „aš esu lietuvis“ kiltų ne iš neapykantos kitiems, noro atsiskirti nuo šių neapykantos objektų ar baimės pajusti bendrumą su kitais.

Kokią tapatybę savyje jaučiu? Viena vertus, jaučiuosi laisva, nesureikšminu nei socialinio luomo, nei klasės, kuriems save galėčiau priskirti, lygiai taip pat nepriskiriu sau genderinių stereotipų, kaip turiu elgtis, atrodyti, nelinkstu į komformizmą, leidžiu ar bent stengiuosi sau leisti kalbėti tai, ką noriu kalbėti, visose situacijose. Pagal šiuos apibrėžimus jaučiuosi laisva, kita vertus, nuolat turiu kovoti, kad tokia būčiau.

Taip pat ir su savimi?

Būtent su savim, nes visada atsiranda pagunda kažką nutylėti, pasielgti taip, kad tau būtų naudinga. O su nauda laisvė nelabai sutaria. Nebent kalbėtume apie etišką elgesį, buvimą sąžiningu pačiam sau – tai galima laikyti aukštesnio laipsnio nauda, apvalyta nuo išskaičiavimo ir pragmatiškumo.

Turite emigrantės patirties, dirbote Norvegijoje – čia irgi tam tikra laisvė ir drąsa pripažinti, kad išvažiavau užsidirbti tam, kad galėčiau tęsti mokslus magistrantūroje. Emigracijos patirtis dažnai slepiama, niekinama, arba ja perdėtai didžiuojamasi, bandoma pateisinti. Ką jums davė ši patirtis, ką pamatėte ten išvažiavusi?

Daugelis mano pažįstamų buvo labai skeptiškai nusiteikę, menininkai, kultūrininkai, intelektualai, kurie mane supo, sakydavo – Aušra, tu skinsi uogas, koks tai juodas ir baisus darbas, ten su žmonėmis elgiasi kaip su antrarūšiais. Momentas, kai pajunti, kad turi prisiimti tam tikrą socialinį vaidmenį, nes paprastai tokius darbus dirba atvykėliai iš Rytų Europos, glumina, turi atrasti santykį su tuo arba ignoruoti. Man gana puikiai sekėsi tą ignoruoti, nes patekau į intelektualų šeimą, darbdavė buvo vietinio laikraščio redaktorė. Galėjome dirbti, kada norėjome, gyvenome buvusiuose vietinės bendruomenės maldos namuose, ant kalno, man tai buvo kaip atostogos pas močiutę kaime. Nesijaučiu pakankamai patyrusi apskritai kalbėti apie emigraciją, nes du mėnesiai meditatyvaus padirbėjimo vasarą, kai ramiai dirbi ir per ausinuką klausaisi audioknygų, yra šiltnamio sąlygos. Įtariu, kad mano patirtis neatspindi bendros tendencijos.

Koks jūsų santykis su kosmopolitiškumu? Ar esate prisirišusi prie vietos, ar galėtumėte gyventi ne Lietuvoje?

Jaučiuosi prisirišusi prie vietos, Vilniaus, mano prisirišimas ne tik emocinis – aš esu rašytoja, rašau lietuvių kalba, ir jau vien tai susaisto mane su vieta. Man atrodo, kad kiekvienam rašytojui kažką labai stipraus duoda gyvenimas savo kalbinėje terpėje. Gali vis iš naujo išgirsti kalbos naujadarus, stebėti, kaip kalba keičiasi – jeigu prieš kokius septynerius metus Vilniuje galėdavai dažniau išgirsti vienus žodžius, dabar girdi kitokius, pavyzdžiui, atsirado žymiai daugiau anglicizmų, bet jie yra naujadarai, sulietuvinti žodžiai.

Kalbos gyvumas man kaip rašytojai yra labai svarbus, manau, kad man būtų sudėtinga gyventi ten, kur negirdėčiau lietuvių kalbos. Tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms neatmetu galimybės išvykti tobulintis, mokytis ir dirbti į kitas šalis. Manau, kad tokia patirtis praturtina, užgrūdina bei praplečia akiratį.

„Mėnulis yra tabletė“ nominuota 2015 m. Metų knygos rinkimuose geriausios poezijos knygos kategorijoje (L. Stasiulionytės nuotr.)

Pirmąją poezijos knygą išleidote prieš aštuonerius metus, trečiąją – pernai. Kaip per tą laiką keitėsi jūsų poetinis kalbėjimas, pasakojote. O kitų kolegų? Ar atsirado daugiau laisvės, nuoširdumo, socialinių temų, eksperimentų?

Socialinių temų takas Lietuvoje iki šiol neišmindžiotas. Žmonės bando laisviau kalbėti slemo poezijos renginiuose, bet išskyrus keletą rašytojų, kurie tai darė ir anksčiau, pavyzdžiui, Benediktas Januševičius, Darius Jurevičius, mažai atsirado naujų vardų, kurių kalbėjimą būtų galima laikyti aukštesnę meninę vertę turinčia socialine poezija.

Išskirčiau Žygimantą Kudirką, kurio socialinių temų nestokojanti kūryba mane iki šiol maloniai stebina. Gerai nuteikia ir kitų mano kartos kūrėjų tekstai – mielai skaitau Ievos Gudmonaitės, Mariaus Plečkaičio, Rozanos Lukauskaitės, Gedimino Kuktos, Donato Paulausko, Manto Balakausko, Edvino Grin, Mindaugo Nastaravičiaus poeziją, Jurgos Tumasonytės ir Ievos Toleikytės prozą, įdomių minties eksperimentų bei nepaviršutiniškų socialinių temų „užkabinimų“ galima rasti Miglės Anušauskaitės, Gerdos Jord komiksuose.

Pernai teko būti geriausios metų knygos rinkimų komisijoje, galėčiau paminėti Jaroslavą Melniką ir romaną „Maša arba Postfašizmas“. Džiugu, kad pagaliau turime lietuvių kalba parašytą vykusią socialinę distopiją.

Šiuo metu skaitau mano bičiulės Anetos Anros, prozininkės ir dramaturgės, naujausios knygos „Niurnbergo mergelė“ rankraštį, apsiėmiau parašyti anotaciją – įdomi knyga, reflektuojanti, ką reiškia būti moterimi mūsų visuomenėje, parašyta žaidžiant su įvairiais rašymo stiliais, juos pašiepiant.

Man atrodo, kai kurie jauni poetai linkę mėgdžioti vyresnius poetus arba didesnio pasisekimo „netyčia“ sulaukusius bendraamžius tam, kad įsitrauktų į kultūrinį šiltnamį. Galios pozicijas didžiąja dalimi čia užima vyresnio amžiaus vyrai poetai, kurie skirsto premijas, organizuoja renginius, sėdi Lietuvos rašytojų sąjungos taryboje, jaunieji poetai lygiuojasi į tuos vyrus, žaidžia galios žaidimus mažoje baloje. Man tai neatrodo nei gerai, nei blogai, tiesiog pasigendu įvairovės, kurios tarsi per 25 metus turėtume būti įgiję. Poetinė kalba yra pakitusi, tačiau poezijos lauke mažai įvairovės.

Esate viena jauniausių Lietuvos rašytojų sąjungos narių, bet ne kartą sakėte, kad instituciniai ritualai jums nėra svarbūs. Nemažai eilėraščių skelbiate socialiniame tinkle „Facebook“, tai jums savotiškas būdas pasakyti, kad ne institucijos turi pripažinti poetą poetu.

Natūralu, aš nekasu griovių, nors ką gali žinoti, juk ne taip seniai vienas kultūros ministras yra sakęs, kad kultūros žmonėms derėtų eiti kasti griovius. Rašau. Rašydama dirbu labai prastai apmokamą darbą, tad priklausymas Rašytojų sąjungai sumažina ar bent turėtų sumažinti socialines grėsmes, kurių Lietuvai neturint kryptingos meno politikos plano esti labai daug. Dėl to priklausymo netampu daugiau poete, o jeigu nepriklausyčiau, netapčiau mažiau poete.

Taip pat tai, kad mano tekstus išspausdins kultūrinis laikraštis, nepadarys manęs labiau rašytoja, negu identiško kūrinio paskelbus savo bloge ar socialinio tinklo paskyroje.

Kalbėjosi Rugilė AUDENIENĖ