Smuikas – kūno ir asmenybės dalis
Bene lemtingą savo karjerai gyvenimo etapą smuikininkė Dalia Kuznecovaitė, šiuo metu gyvenanti Paryžiuje, prisimena kaip sapną. Tuo metu dar penkiolikmetė, praėjus savaitei po koncerto Vilniaus Chodkevičių rūmuose, kurį klausė ir Mstislavas L. Rostropovičius, sulaukė paties maestro skambučio į namus. Dar po poros savaičių Daliai pranešė, kad reikia vykti į Kelną, garsiojo profesoriaus Zacharo Brono pamokas. M. L. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas lietuvaitei padengė brangias stažuotes užsienyje.
Aktorius Ainis Storpirštis: „Vytautas Kernagis yra lietuviškas Mocartas“
Aktoriui Ainiui Storpirščiui gaila, kad jis taip ir neišdrįso prieiti prie maestro Vytauto Kernagio. Matydavo jį koncertuose, renginiuose, gatvėje. Būtų galėjęs prieiti ir pasakyti: „Ačiū“. Ne girti, koks jis nuostabus, bet paprasčiausiai padėkoti už sukurtą muziką.
Raidininkas Tadas Čiūdaras: „Nesu užsislėpęs atvirukų kaligrafas“
Tadui niekada nesisekė rašyti dailyraščiu. Tačiau per pamokas mokykloje jis piešdavo raides. Grafiti buvo jo aistra. Maištingą paauglį stebėję mokytojai nė neįtarė – būtent grafiti padės pagrindus jo būsimam mylimam darbui. Dabar grafikos dizaineris Tomas Čiūdaras piešia raides viso pasaulio žmonėms. Pavadinkime jį raidininku – angliškam terminui „lettering“ dar nėra sugalvota lietuviško žodžio.
Rūta Mačiulytė: „Mes nenorim laukti, kol kas nors sukurs geresnę Lietuvą“
Rūta grįžo į Lietuvą po studijų Jungtinėje Karalystėje, nors turėjo galimybę konsultuoti tos šalies Vyriausybę – ji pasirinko padėti savo šaliai. Pokalbį pradėjau su jaunųjų profesionalų programos (JPP) „Kurk Lietuvai“ koordinatore. Jam įpusėjus Rūta prasitarė, dirbanti paskutiniąsias valandas… Kodėl? Tiesa, Rūta dar ir visuomeninės organizacijos „Baltosios pirštinės“ valdybos pirmininkė. Apie viską iš eilės.
