„Nupirkti žurnalistai” („Gekaufte Journalisten") Udo Ulfkotte’s knyga apie Vokietijoje politikų, saugumo, slaptųjų tarnybų ir stambaus kapitalo valdomas visuomenės informavimo priemones. Jau pasirodė penki šios knygos leidimai. „Nupirkti žurnalistai" yra pirmoji iš autoriaus sumanytų knygų serijos.

Apie autorių ir jo sumanymus

Udo Ulfkotte septyniolika metų dirbo „Frankfurter Allgemeine Zeitung" karo reporteriu, vėliau šio leidinio redaktoriumi. Studijavo politiką, islamo religiją, teisės mokslus, Liuneburgo universitete saugumo vadybą. Vėliau jame ir dėstė. Dirbo Konrado Adenauerio fonde ir Vokietijos saugumo politikos akademijoje. Jis domisi Afrika, Artimaisiais Rytais, o pagrindinė jo specializacija – saugumo klausimai, slaptųjų tarnybų politika. Knygomis „Artimieji rytai – konfliktų židinys”, („Krisenherd Nahost”), „Įslaptinta byla BND” („VerschluBsanche BND”), „Vagių turgaus aikštė” („Marktplatz der Diebe”) išgarsėjo ir kaip populiarus autorius. Daugelis tikriausiai pamena Udo Ulfkotte’s knygą „Taip meluoja žurnalistai”, išleistą lietuvių kalba, daugiau nei prieš dešimt metų.

Knygos „Nupirkti žurnalistai” pabaigos žodyje Udo Ulfkotte atskleidžia įtakingųjų elitui priklausančią spaudą ir kokie slapti tinklai apmokestina informaciją.

Savo antrojoje knygoje jis tikina paviešinsiąs, kokiais triukais didžiosios leidyklos apgaudinėja reklamos davėjus. Trečiojoje knygoje Udo Ulfkotte numatęs nagrinėti, kokioje situacijoje yra atsidūrę žurnalistai šiandieninės žiniasklaidos industrijoje.

Ką atskleidžia knyga „Nupirkti žurnalistai”?

Knygoje atskleidžiama, kaip simuliuojama žodžio laisve, kaip dėl politinių ir ekonominių tikslų kryptingai dezinformuojant manipuliuojama plačiąja visuomene, kaip ji apgaudinėjama. Rašoma apie spaudą, kuri tampa vienoda ir paklusni vyresnybei, žurnalistus, žengiančius koja kojon su elitu, bei perkamus žurnalistus ir žlugimo pavyzdžius propagandos fronte. Autorius atvirai kalba apie Vokietijos žurnalistus ir kokiose lobistų organizacijose jie sutinkami.

Išsamiai parodoma, kaip vienpusiškai visuomenės informavimo priemones įtakoja asociacija „Atlanto tiltas”,JAV Germano Maršalo fondas, JAV generalinis konsulatas Vokietijoje, Aspeno institutas, Europos užsienio santykių taryba.

Daug paslapčių gaubia redakcijų darbą, o padorumas kasdien nyksta. Ar skaitytojai žino, už kokius nuopelnus žurnalistams teikiamos premijos arba už kokius straipsnius gavo kyšius ir panašius dalykus?

U.Ulfkotte atskleidžia, kokios radijo stotys priklauso partijoms ir kokią įtaką tuomet jaučia jose dirbantys žurnalistai. Nūdienos realija - simuliacija nuomonių įvairove, o „Žinios" yra tiesiog smegenų plovimas.

Anksčiau žmonės spaudą skaitydavo kasdien, nes norėjo iš įvairių informacijos šaltinių susidaryti objektyvų ir kritišką vaizdą nušviečiama tema. Dabar to neliko, nes visa spauda rašo tą patį.

Knygos „Nupirkti žurnalistai” autorius prisipažįsta, kad jis irgi buvo korumpuotas, apgaudinėjo ir dezinformuodavo savo skaitytojus. Jis naudojosi žurnalistams teikiamomis lengvatomis: nemokamais kvietimais, sąskaitų apmokėjimu už nakvynę 5 žvaigždučių viešbučiuose, draugiškomis kelionėmis su aukščiausio lygio politikais, buvo gavęs įtakingų postų įvairiose organizacijose.

Būdamas „Frankfurter Allgemeine Zeitung" bendradarbiu pirko teigiamus straipsnius įvairiausiomis temomis su darbdavio žinia. Dabar jis gali atvirai apie tai kalbėti ir gerai žino egzistuojančią situaciją. Bet pripažįsta, kad uždangos praskleidimas nereiškia, jog reikalai pasisuks į gerąją pusę. Kodėl?

Deja, įvyko daug pasikeitimų ir perkami straipsniai šiandien yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga moka „nepriklausomiems žurnalistams" už tai, kad jie visuomenės informavimo priemonėse blizgintų ES įvaizdį.

Knygoje teigiama, kad Šveicarijoje žurnalistai yra gavę vokuose „pasiūlymų” su 500 frankų (apie 410 eurų), jei dalyvauja spaudos konferencijoje. Už ką atlygis? Už tekstą, kuris turėtų būti paskleistas informacijos priemonėse.

Kita intriguojanti situacija – Vokietijoje televizijos ARD žurnalistas Guentheris Jauchas, populiarios pokalbių laidos vedėjas, dirbęs ir kritiškoje žurnalo „Stern" TV, reklamavo amerikiečiu firmos skalbimo ir kūno priežiūros priemones. Ar suderinami tokie dalykai? Kur yra ir būtų ribos? Deja, panašūs atvejai tampa kone kasdienybe.

Dar vienas šiandienos svarbus niuansas - žinomi žurnalistai yra politikos elito informacijos srauto aplinkoje, politinės partijos yra žiniasklaidos verslo partnerės. Žurnalistai save vadina „4-ąja valdžia”, o autorius primena, kad informavimas yra žiniasklaidos ir žurnalistų pagrindinė funkcija. Dažnai susiklosto situacija, kad informacijos teikėjai kažkiek dalyvauja įvykiuose, kurių jie prieš tai nežinojo… Kaip suprasti, kai pats visuomeninio kanalo ZDF vakaro žinių vedėjas „Dienos žinias” sugretina su Šiaurės Korėjos vyriausybės TV?

Knygos autorius kelia klausimą, kaip arti politikų turėtų būti žurnalistai? Ir pateikia vienintelį ir besąlygišką atsakymą: žurnalistai neturėtų būti arti politinių organizacijų ir pačių politikų. Dar žurnalistai neturėtų būti arti lobistinių organizacijų. Jokia paslaptis, kad lobistai ieško interesų grupių nuomonei formuoti ir tam pasitelkia visuomenės informavimo priemones.

Ką jau kalbėti apie paslapčia politikos elitui dirbančius žurnalistus. Jie labiausiai nemėgsta būti demaskuoti… Iš savo patirties autorius rašo apie pavyzdžius iš „Frankfurter Allgemeine Zeitung". Pasirodo, už šio leidinio stovi korumpuotos galvos. Jo teigimu „Spiegel" žurnalistai kvietimų nuo diktatorių negauna... Imti ar neimti prabangias dovanėles yra garbės ir etikos reikalas – įsitikinęs Udo Ulfkotte.

„Zeit" leidėjas Josefas Joffe dalyvauja keliolikos organizacijų veikloje. Knygos autorių domina, ką tokio leidinio darbuotojas veikia investavimo organizacijoje „Goldman Sachs Foundation”? Žurnalas „Handelsblatt" savo skaitytojus įspėjo dėl šios organizacijos neaiškios veiklos.

 Asociacija „Atlanto tiltas" („Atlantik-Brucke”)  įkurta Šaltojo karo laikotarpiu angliškai kalbantiems funkcionieriams. Vokietijoje yra apie 600 000 asociacijų. Kad ši organizacija yra ypatinga, užtenka žvilgtelėti į narių sąrašą: garsiausi verslininkai, įtakingi politikai, bankininkai ir žurnalistai.

2006-2012 metais 88 žurnalistai buvo paminėti šios asociacijos metinėse veiklos ataskaitose. Paviešinus šią informaciją, 26 pasitraukė. Tarp jų buvo ARD-WDR TV vyriausias redaktorius, „Die Welt" vyriausias redaktorius, „Frankfurter Allgemeine Zeitung" redaktorius, čekų žurnalistė, ZDF TV žurnalistai. Tuomet kyla klausimas, ar žurnalistai, gvildenantys transatlantines temas, yra nepriklausomi ir objektyviai nušviečia aktualius klausimus?

Udo Ulfkotte teigia, kad įtakingiausi vokiečių žurnalistai yra susije su užsienio ir saugumo politikos elitinėmis organizacijomis. Autorius nevengia ir kritiškų palyginimų. Anot jo, žurnalistai neturėtų būti rusiškomis matrioškomis.

Knygos autorius nepalieka be dėmesio Soroso, Rokfelerio fondų ir transatlantinių mąstymo fabrikų, turinčių apgalvotą jėgos strategiją ir kartais ekonomiškai užslėptą tikslą.

Kiek kainuoja žurnalistai?

Žurnalistai, turintys naudingų kontaktų, irgi yra perkami. Statistika apie perkamus žurnalistus gana šokiruojanti. Du iš trijų žurnalistų vokiškai kalbančioje aplinkoje yra perkami. Iš 45 tūkstančių etatinių ir 40 tūkstančių laisvai samdomų žurnalistų apie 73 proc. reikalauja papildomo atlygio už rengiamą publikaciją. Kokio? Tinka ir lėktuvų bilietai, abonementai į sporto klubus, kavos aparatai. 74 proc. visų vokiečių žurnalistų mielai leidžiasi nuperkami. Atskira kalba apie žurnalistus, rašančius autotematika. Pavyzdžiui, Europos centrinėje būstinėje Leverkuzene esantis „Mazda” spaudos skyrius disponuoja 15-16 mln. eurų suma. Vidutiniškai žurnalistas kainuoja 3-5 tūkst. eurų, o atnešti naudos jis turi už mažiausiai 15 tūkstančių eurų.

Žurnalistai savikritikos nemėgsta

Udo Ulfkotte rašo, kiek be pagrindinio atlygio laidų vedėjai gauna už dalyvavimą interviu ar diskusijose. Pavyzdžiui,  knygos autorius pastebi, kad ARD ir ZDF vadovai uždirba daugiau už vyriausybės vadovą.

U. Ulfkotte rašo, kad žurnalistika tebėra propagandos frontas. Pavyzdžiui, „Süddeutsche Zeitung" korespondentas Briuselyje sulaukė nemalonės iš Vokietijos ambasadoriaus. Žurnalistui buvo priekaištauta, jog jo publikacijos žlugdo vokiečių ekonomiką, kenkia valiutų sąjungai.

Ką aš manau?

Apskritai, knygą “Nupirkti žurnalistai” skaityti labai idomu. Beje, ji skirta ne tik žurnalistams. Kiekvienam laisvam piliečiui turėtų būti smalsu, kokios jėgos stovi už sausos informacijos eilutės. Kita vertus, verslininkams, įsigijusiems vienokią ar kitokią žiniasklaidos priemonę, privalu aiškiai suvokti: norint laisvos ir nepriklausomos spaudos, žurnalistams reikia mokėti normalius atlyginimus, kad jie nesusigundytų pietumis restorane, neparsiduotų už egzotišką kelionę, bilietu į garsenybės koncertą. Tie, kas ateina į žurnalistiką, turėtų žinoti, jog spaudos laisvė – ne pyrago gabalėlis prie kavos… Žmogus savyje turi išsiugdyti vidinę laisvę. Ir tai, pirmiausia, lemia šeima ir aplinka. Beje, būtent už vidinės laisvės sklaidą šiemet Vokietijoje prestižinė žurnalisto Hanso Joachimo Friedrichso premija buvo įteikta ZDF TV vakaro žinių vedėjai Marietai Slomkai.

Ir pabaigai: žurnalistai neturėtų baimintis užsitraukti valdžios nemalonę. Objektyvių, kritiškų, savarankiškų žurnalistų dar jokia valdžia niekada ir niekur nemėgo ir nemėgsta. Kaip manote, ar Lietuvoje panašios tematikos knyga galėtų pasirodyti?

Janina Bačiliūnaitė-Ostermaier